Tačiau to nepakaks. Vidutinis mėnesio atlyginimas Lietuvoje turi nuosekliai augti, nes netrukus minimali mėnesio alga (MMA) visiškai priartės prie jo, o jaunoms šeimoms, norinčioms vaikų, paprasčiausiai reikia daugiau pinigų. Be to, turi būti sudarytos realios galimybės žmonėms dirbti dalį darbo dienos arba savaitės.
Senesnėse Europos demokratijose tokios galimybės egzistuoja jau seniai. 2013 metais dalinį darbą turėjo 50,8 proc. Nyderlandų, 27,9 proc. Norvegijos, 27,3 proc. Vokietijos, 26,9 proc. Didžiosios Britanijos, 26,6 proc. Austrijos, 26,6 proc. Švedijos, 25,4 proc. Danijos ir 24,1 proc. Airijos gyventojų. Lietuvoje tokių darbuotojų buvo vos 9 proc. (ES vidurkis – 20,3 proc.). Čia remiamasi lyčių lygybės ir lygių galimybių principais ir jų tikslas - kad tiek moterys, tiek vyrai turėtų galimybių derinti asmeninį (šeimos) ir profesinį (karjeros) gyvenimą.
Darbo užmokesčio lygis, ypač jaunų žmonių, taip pat turi įtakos gimstamumui. Jei jauni žmonės neturi galimybių pakankamai užsidirbti, jie atidėlios šeimos kūrimą.
Skaičiai kalba už save. 2013 metais MMA Lietuvoje siekė vos 290 eurų, Airijoje – 1462 eurus, Prancūzijoje 1430 eurų, Nyderlanduose – 1470 eurų. Metinis dviejų, visą darbo dieną dirbančių asmenų šeimos, kurioje auga 2 vaikai, metinis uždarbis 2012 metais Lietuvoje buvo 11,4 tūkst. eurų, Danijoje – 68 tūkst. eurų, Airijoje – 56,9 tūkst. eurų, Nyderlanduose – 67,2 tūkst. eurų (ES vidurkis – 47,9 tūkst. eurų).
Sąlygine išimtimi galima laikyti Airiją. Kai kurie mūsų konservatoriai tvirtintų, kad Airijoje gimstamumas yra aukštesnis nei Europos vidurkis dėl to, kad šalis katalikiška, kad ten draudžiami abortai ir kt. Iš dalies jie teisūs, tačiau airiškas gimstamumo tendencijas lemia ir ekonominiai veiksniai, kaip faktas, kad nuo 1987 iki 2000 metų iki tol skurdusi Airija sparčiai ekonomiškai augo.
Beje, tai, kad gimstamumo lygį lemia valstybės sudarytos sąlygos vaikų auginimui, rodo ir faktas, kad XX a. devintajame dešimtmetyje ėmęs smukti Airijos gimstamumas vėl atsigavo po 2005 metų, kai į Airiją pradėjo plūsti emigrantai iš Vidurio Europos, įskaitant Lietuvą... Taigi žmonės gimdo ten, kur vaikus auginti yra geriau...
Galiausiai gimstamumui didinti reikia geriau rūpintis vaikų gerove apskritai kompleksiškai. Pagal 2013 metų UNICEF vaikų gerovės tyrimą, kuriame vaiko gerovė vertinama remiantis 5 kriterijais (vaiko materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, švietimo, elgesio ir rizikos, būsto ir aplinkos) tarp 29 turtingesnių pasaulio valstybių Lietuva yra 27-oje vietoje (blogiau vaikams – tik Latvijoje ir Rumunijoje). Pirmauja – Nyderlandai, po to rikiuojasi Norvegija, Islandija, Suomija ir Švedija. Be to, pasirodo Lietuvos vaikai yra vieni iš nelaimingiausių ir labiausiai linkę į rizikingą elgesį, žalingus įpročius, patyčias ir smurtą.
Dar nereikia pamiršti, kad ES daugiausia vaikų gyvena vaikų globos namuose Lietuvoje – tai patys nelaimingiausi vaikai, jiems sunkiausia. Mūsų vaikai ten atsiduria dėl skurdo, smurto, nedarbo, suaugusiųjų priklausomybės nuo svaigiųjų medžiagų ar tiesiog savo neįgalumo.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė veiksmų planą, pagal kurį numatomas perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams. Šį planą reikia sparčiau įgyvendinti, o milijonines ES lėšas investuoti į pagalbos šeimai paslaugas, o ne tik institucijas.
Kad gimstamumas Lietuvoje didėtų, vien ekonominio augimo neužteks – reikia valstybės įsikišimo: daugiau finansiškai prieinamų vaikų darželių, realiai apsimokamų galimybių dirbti dalį darbo dienos arba savaitės bei nuosekliai augančio vidutinio darbo užmokesčio jauniems kvalifikuotiems specialistams.
Lietuvos ekonominė padėtis gerėja, todėl juolab socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė turi ištaisyti šį socialinį neteisingumą, o bene svarbiausias jos politikos testas – šeimos ir demografinė politika ir jos rezultatai.