Tačiau gimstamumas Lietuvoje pradės nuosekliai augti, o ne mažėti tik tuomet, kai bus gerai išvystyta visiems prieinama vaikų darželių, kurių darbuotojai gaus deramus atlyginimus, infrastruktūra bei sudarytos galimybės lanksčiai dirbti tik dalį darbo dienos arba savaitės, o jauniems žmonėms – sąlygos dirbti, užsidirbti ir išlaikyti šeimą.
Tai yra visiškas mitas, kad demografines problemas Lietuva gali išspręsti, skatindama arba net spausdama gyventojus grįžti prie grynai tradicinės, santuoka paremtos šeimos vertybių. Taip pat dalis mūsų konservatorių politikų ragina atsisakyti lyčių lygybės ir lygių galimybių politikos, propaguojamos visoje demokratinėje Europoje, laikydami ją atsakinga už tradicinės šeimos nykimą, gimstamumo mažėjimą ir kitas šiuolaikinės visuomenės problemas.
Niekas nesiginčija, kad gimstamumas (t.y., kiek pagimdytų vaikų vidutiniškai tenka vienai moteriai) Lietuvoje yra per mažas jau daugelį metų. Prognozuojama, kad 2014 metais jis sumažės iki 1,29 ir taps vienu žemiausių pasaulyje. Sovietmečiu, t.y., 1970 ir 1980 metais, Lietuvoje gimstamumas atitinkamai siekė 2,4 ir 1,99. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1990 metais – 2,03, o po dešimtmečio 2000 metais jau tesiekė 1,39, ir 2005 metais rekordiškai nukrito iki 1,29 (ES vidurkis tada buvo 1,51). Lietuvos gimstamumo rodiklis 2010 metais ūgtelėjo iki 1,5 (ES vidurkis - 1,61), o 2012 metais – 1,6 (ES vidurkis – 1,58).
Neretai teigiama, kad kontinentinė Europa nyksta dėl ypač žemo gimstamumo. Tačiau šis stereotipas tikrai negalioja visai Europai, o labiau – pokomunistinėms valstybėms, kurios, kaip ir Lietuva, turbūt dar neišsivadavo iš pokomunistinio ekonominio perėjimo poveikio, bei Pietų Europos šalims, kurių gimstamumo rodiklį, regis, ypač neigiamai veikia ekonominė stagnacija ir krizės. Pavyzdžiui, 2012 metais Čekijos gimstamumo rodiklis buvo 1,4, Vengrijos ir Slovakijos – 1,34, Lenkijos – 1,3. Italijoje gimstamumas tesiekė vos 1,43, Ispanijoje – 1,34, o Graikijoje – 1,32.
Būtent demokratinių Europos valstybių, kuriose nuosekliai įgyvendinama lyčių lygybės ir lygių galimybių politika, o gimstamumas yra palyginus aukštas, praktika patvirtina, kokia šeimos ir demografinė politika yra veiksmingiausia, siekiant didinti gimstamumą. Kokios tai valstybės ir kokia jų politika? Europoje gimstamumo rodiklis išlieka aukščiausias Islandijoje (2,04), Prancūzijoje ir Airijoje (2,1), Jungtinėje Karalystėje (1,92), Švedijoje (1,91), Norvegijoje (1,85), Suomijoje (1,8), Danijoje (1,73), Belgijoje (1,79) ir Nyderlanduose (1,72). Tai 2012 metų rodikliai, tačiau panašūs jie yra bent jau dešimtmetį iki tol.
Daugelis šių valstybių yra sudariusios sąlygas, kad vaikų darželiai būtų finansiškai prieinami vaikų tėvams ir kad jų būtų pakankamai, - t.y., vaikų auginimo rūpestis nelaikomas tik asmeniniu tėvų reikalu. Švedijoje vaikų darželius lanko 73 proc. vaikų iki trejų metų, Nyderlanduose – 63 proc. ES vidurkis – 27 proc., o Lietuvoje tokių vaikų - vos 10 proc. Pavyzdžiui, 2013-2014 mokslo metais Kaune per 11 seniūnijų į vaikų darželius nepateko net apie 1100 vaikų, o į pageidaujamus vaikų darželius – virš 4,3 tūkst. vaikų.
Kad gimstamumo rodiklis per Nepriklausomybės laikotarpį realiai beveik nepasitaisė, yra pirmiausia valstybės atsakomybė. Neseniai visi Seimo nariai gavo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos laišką, kuriame labai gerai aprašyta, kaip valdžia rūpinasi šalies demografine padėtimi. O realybė tokia, kad konservatorių-liberalų Vyriausybė ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams 2009 metais sumažino ne tik bazinės mėnesinės algos dydį iki 122 litų, bet ir bazinį valandinį atlygio dydį iki 0,73 lito. Vaikų darželiuose auklėtojų trūksta, jie (jos) persidirba, o jų atlyginimų koeficientai - žemiausi arba vidutiniai, o tai reiškia, jog net auklėtojos(-ai) su aukštuoju išsilavinimu į rankas tegauna 1260-1300 litų algas. Vaikų grupės perpildytos, ir daug vaikų darželių dirba net neturėdami higienos pasų.
Moralas labai paprastas - jei valstybė siekia gerinti demografinę situaciją ir didinti gimstamumą, ji imasi konkrečių veiksmingų priemonių, o ne moralizuoja savo gyventojus, kad šie gyventų „doriau“ ir susituokę.
Vienas žemo gimstamumo sprendimas labai paprastas – reikia daugiau valstybinių vaikų darželių, kuriame oriai dirbtų žmonės ir saugiau žaistų vaikai.