Įvairiuose straipsniuose matome labai suintensyvėjusį praeityje žymių politikų ir kultūros veikėjų vertinimą. Būtų galima sveikinti tokį veiksmą, jei tuos vertinimus būtų galima pavadinti tiesos ieškojimu. Bet mes matome kitą vaizdą.
Tiesos ieškotojai (toliau -TI) visiškai neieško tiesos ir visus faktinius argumentus suguldo į Prokrusto lovą, kurioje jie arba tempiami iki norimo lygio, arba „sutrumpinami“ taip, kad liktų tik tai, ko nori pats TI.
Įdomu pabrėžti, kad šie TI vertina tuos asmenis, kurie seniai miega amžinu miegu ir, suprantama, patys apsiginti nuo jiems mestų kaltinimų negali. Nors sakoma, jog apie mirusį arba gerai arba nieko, bet šia taisykle nesivadovauja tie, kuriems kilo noras pateikti jų nemėgstamus visuomenės veikėjus nepalankioje šviesoje
. Taip matome tokius TI „mokslinius“ straipsnius apie Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių. Gal reikėjo juose paminėti, kad S.Nėris suprato savo klaidą ir pati sakė, kad lietuvių tauta jai šios klaidos nedovanos. TI visiškai nesvarbu, kad S. Nėries poezija savo meniškumu vargu ar greitai bus kurio nors kito poeto nustelbta. Gal reikėjo paminėti ir tai, kad J. Marcinkevičiaus kūryba žadino tautą laisvės viltimi, nors ir suformuluota Ezopo kalba.
TI nesvarbu, jog J. Marcinkevičiaus kūryba buvo skaitoma ašarų pilnomis akimis. Reikėtų paminėti, jog poetai, rašytojai ir kiti menininkai neturėjo kito pasirinkimo, kaip „atiduoti kas ciesoriaus –ciesoriui, kas Dievo –Dievui.“ Kitaip jie būtų priversti arba nieko neveikti arba darbuotis pogrindyje iki savo neišvengiamo arešto.
Bet TI nesvarbios šios istorinės aplinkybės. Nesvarbu ir tai, kad J. Marcinkevičius kartu su kitais įžymiais žmonėmis nepabijojo tapti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, buvimas kurioje jau savaime grėsė labai nemaloniomis pasekmėmis. Anot TI visa tai niekai, nes jo kūryboje galima įžvelgti kolaboravimą. Ir tai tvirtina tie TI, kurie praeityje būriavosi po TSKP vėliava.
Dabar vėl karšta žinia. Amžiną atilsį Prezidentas A. Brazauskas baramas už tai, kad, būdamas neeiliniu komunistų partijos veikėju, kartais nuvažiuodavo į kapitalistines valstybes. Tartum TI nežinotų, kad užsienio kelionės būdavo lyg premija už gerą darbą partinėse ir ūkinėse struktūrose.
Bet TI nutyli tai, kad į kapitalistines šalis pas gimines Australijoje važiavo ir nepartinis žymus politikas. Tiesos ieškotojams nekyla klausimas, o už kokius nuopelnus jam atsidėkojo Tarybų valdžia. Lygiai TI nesvarbu, už kokius nuopelnus minėtam asmeniui, kuris tuo metu buvo tik mokslų kandidatas, specialiu LKP CK biuro sprendimu buvo padaryta išimtis ir suteiktas profesoriaus mokslinis vardas, kai eiliniams mirtingiesiems norint tapti profesoriumi buvo privalomas ne mokslų kandidato, o daktaro mokslinis laipsnis.
Naujausias pavyzdys. A.Brazausko nuotrauka puikuojasi šalia KGB veikėjų nuotraukų, tartum A.Brazauskas pats buvo susietas su šia organizacija. Ar TI nežino TSKP politinio biuro nutarimo, kuris draudė verbuoti partinius veikėjus, milicininkus ir teisininkus? Žino, tačiau bet kuri netiesa sveikintina, jei ji daroma „vardan tos Lietuvos“
TI dažnai verkia, kad nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas. Tačiau TI nutyli, jog to meto Aukščiausioje Taryboje (toliau– AT– dominavo konservatoriai). TI slepia ir tą faktą, jog šio įstatymo projektas jau buvo pateiktas AT ir jam buvo pritarta po pateikimo. Tačiau antroje, svarstymo stadijoje, Tautos pažangos frakcija pasiūlė pakeitimą, kad šis įstatymas paliečia ne tik tuos, kurie naudojo prievartą prieš netikinčius marksizmo teiginiais, bet ir marksizmo-leninizmo disciplinų dėstytojus, kurie skiepydavo studentams marksistines tiesas. Šiam pateikimui AT pritarė, bet jau kitą dieną atsipeikėję konservatoriai nugrūdo šio įstatymo projektą į giliausią stalčių, iš kurio jis ir nebuvo niekados ištrauktas. Ir tai nebuvo LDDP ar LSDP kaltė. Kodėl šis įstatymas buvo numarintas? Atsakymą, gerai pagalvojęs, tesuranda šio straipsnio skaitytojas.
Bet visa tai gili praeitis ir ją primenu tik dėl TI veiksmų. Jei TI būtų sąžiningi, juos sveikinčiau, nors manau, kad nebeverta knaisiotis praeityje, kai jau net ketvirtį amžiaus esme nepriklausoma valstybė. Manau, kad yra svarbesnių darbų, kurie mūsų laukia. Šio staigaus TI pliūpsnio priežastimi, gal būt, yra padidėjusi karinio konflikto grėsmė. Bet tada reikėtų galvoti apie krašto gynybą, apie tai, kaip informuoti civilius gyventojus apie grėsmes ir kaip juos apsaugoti nuo kulkų, sviedinių ir raketų.
Prisimename J. Marcinkevičiaus aforizmą: „nuo amžių toks narsus lietuvio būdas, jei priešo nėr-iš žemės jį iškas“. Dabar potencialus priešas yra, jo nereikia iškasti iš žemės. Deja, dešinieji politikai ir jiems simpatizuojantieji TI karinės grėsmės akivaizdoje net nemėgina vienyti žmonių galimai kovai prieš potencialų priešą. Vietoje to, jie pasirinko kitą kelią, kuris nusakomas kitu aforizmu: „mušk savus, kad svetimi bijotų“. Ir muša be jokio gailesčio, kad mūsų priešų žvalgybos galėtų savo ataskaitose parašyti tokią ar panašią frazę: „mūsų pastangų dėka pavyko supjudyti tarpusavyje Lietuvos žmones, kurie dabar ieško priešų savųjų tarpe“.
Ar beverta kartoti, jog negalima eiti pirmyn, atsisukus atgal. Tai tampa pavojinga pačiai valstybės egzistencijai. Gal nustokime drumsti mirusiųjų ramybę ir galvokime, ką galime padaryti tiems, kurie gyvi ir yra šalia mūsų.