Mūsų atletų pergalės apnuogino visuomenės bėdas, kurias privalome nedelsiant išspręsti.
Daug ir gražiai kalbame apie neįgaliųjų integraciją, lygias teises, bet realybė yra kitokia.
Lietuvoje esame pasitvirtinę netgi skirtingą premijų dydį sveikiems ir neįgaliems sportininkams. Olimpinės ir parolimpinės žaidynės vyksta tuose pačiuose stadionuose, aikštėse, bet nugalėtojus įvertiname skirtingai.
Bandžiau ieškoti objektyvaus pateisinimo, kodėl premijos atletams už olimpinį ir parolimpinį auksą turėtų skirtis septynis kartus.
Ar neįgalieji įdeda septynis kartus mažiau pastangų, kad užkoptų į viršūnę?
Ne, jiems tenka įveikti tokį skausmo vandenyną, kad oda šiurpsta vien apie tai pagalvojus. Juk kalbame ne apie kokius pakišą medikams nunešusius ir valstybę melžiančiu “neįgaliuoju” tapusius apsimetėlius, o apie žmones, iš kurių ne vienam praeityje net pereiti per kambarį buvo tolygu žygdarbiui.
Gal neįgaliųjų pergalės mažiau garsina Lietuvą?
Taip, parolimpinėse žaidynėse sportininkų mažiau, bet iš viso pasaulio suvažiuoja patys stipriausi. Nepamirškime, kad ir pergalės skambesio stiprumą reguliuojame mes patys - dėmesiu, kalbėjimu, supratimu, tiesioginėmis transliacijomis.
O gal esame tokia vargana šalis, kuri neišgali parolimpiniam čempionui sumokėti 115850 eurų?
Esu tikras, kad visam neįgaliųjų sportui pakaktų pinigų, jei būtų pažabotos gilias tradicijas turinčios valdininkų klajonės ir komandiruotės, kurias galima pavadinti nebent pažintinėmis.
Atminkime, kad pastarąjį kartą parolimpinis auksas į Lietuvą buvo parvežtas net prieš 12 metų. Ir tai tik patvirtina milžinišką konkurenciją ir pergalių svorį.
Tuo pat metu kyla klausimas: kodėl mūsų šalyje net ir XXI amžiuje vis dar diskriminuojami neįgalieji? Juk esame europietiška, demokratiška valstybė, kurią patys buvome netgi paskelbę drąsia!
Būsiu atviras – atsakymo į šį klausimą rasti nepavyko...
Tačiau abejonių nekyla – kalti esame visi, todėl nepabijokime prisiimti ir dalintis atsakomybę.
Manau, pirmas žingsnis turėtų būti skubus parolimpiečių premijavimo tvarkos pakeitimas. Pasaulį aikčioti privertę Lietuvos sportininkai nusipelnė grįžti į nebe kalbomis, o darbais juos vertinančią tėvynę.
Žinoma, būtina ir apsivalyti – pajuokos verti veikėjai neturi vadovauti parolimpiniam judėjimui. Bet tai – nėra skubos darbas. Olimpinių turistų bėdą galėsime išspręsti ir po savaitės ar mėnesio. Iki Tokijo žaidynių laiko turime.