Įraše „Putinas pasiekė pergalę Ukrainoje ir prieš Vakarus“ taip pat išdėstyta gilių įžvalgų apie sudėtingą situaciją Ukrainoje.
Tačiau esminė V. Pugačiausko mintis, esą, „padėti Ukrainai Vakarams nepavyko ir tikriausiai ilgam reikia atidėti mėginimus pradėti iš naujo, o vietoje to patiems deramai pasirengti žiemai“, mane labai nustebino. Jos esmė panaši sensacingą į Lenkijos premjerės frazę, jog, kai chuliganas [Rusija] – gatvėje, geriau užsidaryti namuose ir užsklęsti duris.
Apmaudu, kad panašios pesimistinės nuotaikos įtvirtina ne tik dalies kaimynų politikų, bet ir gabiausių Lietuvos specialistų mintyse. Nes jei Putinas pasieks pergalę mūsų sąmonėje, tuomet tikrai, kaip rašo V. Pugačiauskas, beliks susitaikyti su Krymo okupacija, Ukrainos iškritimu iš Europos kelio, bei stebėti Vakarų santykių su Rusija grįžimą į pragmatinius „business-as-usual“ laikus.
Tačiau tokios pagundoms pasiduoti – smarkiai per anksti, nes pastarojo meto įvykius Ukrainoje galima vertinti ir visiškai priešingai, nei tai daro gerbiamas Vykintas, – Kremlius pralaimi.
Pirmiausia, laidoti Ukrainos neleidžia pati ukrainiečių tauta ir jos charakteris. Kiek teko asmeniškai bendrauti su Ukrainos žmonėmis, kariškiais, politikais, šiandieninė Rusijos agresija maksimaliai sustiprino ankščiau gana blausiai plevenusią Ukrainos nacionalinės vienybės idėją bei ryžtą kautis dėl jos.
Tos vienybės, ypač tarp Rytų ir Vakarų, nebuvo visus 25-erius metus. Tačiau šiandien Ukrainos savanoriai ir kariai – iš rytų ir vakarų – basi ir nuogi pradėję kautynes su žymiai stipresniu agresoriumi, sėkmingai kariauja, ką liudija ir vis dažnesni „Gruz 200“ reisai į Rusiją. Laisvos Ukrainos armija gimsta kovų lauke. Ukrainai taip pat pavyko suorganizuoti laisvus ir demokratiškus prezidento rinkimus. O artimiausiu metu, tikiu, įvyks laisvi ir demokratiniai Rados rinkimai. Ar tai nėra pasiekimas atgimstančiai valstybei?
Taip, nusivylimo yra. Yra abejonių ir dėl Europos bei JAV, kurios taip neryžtingai reaguoja į Rusijos agresiją ir lėtai atsisako komfortiškos prisitaikėliškumo būsenos. Galiausiai, iki šiol neišrautos korupcijos, klanų bei oligarchų piktžaizdės, išvagojusios Ukrainos politinę ir ekonominę sistemą. Tačiau straipsnyje dramatizuojama realybė man priminė Lietuvos – mūsų pačių – valstybę atkūrimo pradžioje. Juk tuomet taip pat dalis visuomenės buvo nusivylusi pirmosiomis reformomis (Sąjūdis triuškinamai pralaimėjo buvusiems komunistams 1992 metais), nusikalstamumo ir „brigadų“ siautėjimu, korupcija, kai Rusijos blokados akivaizdoje socialdemokratų bonzos sėkmingai sau ir savo vaikams statė namus.
Be to, tais laikais mes taip pat visi sutartinai keikėme „Krūmą“ – J. Bušą senąjį ir Vakarus už jų neryžtingumą, kaip dabar ukrainiečiai keikia Vakarus ir Obamą.
Tačiau tąsyk Lietuvoje nugalėjo noras gyventi laisvai, nepriklausomai, nes tą norą liudijo dauguma valstybės piliečių. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei anuomet savo nepriklausomybės idėjos nebūtume tvirtai išlaikę iki pat tol, kol Vakarai išdrįso į mus atsisukti ir suteikti taip reikalingą tarptautinį pripažinimą ir paramą.
Todėl šiandien visiškai natūralu, kad Lietuva, atmindama savo atgimimą, negali likti abejinga tuo pačiu keliu žengiančiai Ukrainai.
Esame nedideli? Tai nėra kliūtis tapti vieningos europinės politikos Ukrainos atžvilgiu iniciatoriais.
Šiuo metu A. Kubiliaus ir mano parengtas ilgalaikės paramos Ukrainai strategijos projektas jau svarstomas Europos reikalų komitete ir Vyriausybėje. Tikiu, kad artimiausiu metu strategija bus vieningai patvirtinta, o Užsienio reikalų ministras ją galės pristatyti savo kolegoms Europos Sąjungoje, duodant pradžią vieningiems Europos veiksmams.
Todėl savo jaunajam draugui V. Pugačiauskui, jei jis tiki, kad Lietuvos nueitas kelias nebuvo bevertis, linkiu išsaugoti daugiau tikėjimo tiek Ukraina, tiek Vakarų civilizacija. Ir tuo tikėjimu bei žiniomis, kaip visada talentingai, dalintis su visuomene viešuose komentaruose.