Tačiau šią kadenciją tokios taktikos – ypač užsienio politikoje – ištikimai tebesilaiko prieš rinkimus perkrauti santykius su Rusija žadėję socialdemokratai. Ypač kūrybingą bandymą, kaip baltą paversti juodu, atliko patyręs meistras Gediminas Kirkilas savo komentaru „Kas iš tikrųjų užtikrina mūsų saugumą?“.
Skaitant p. Kirkilo pasakojimą apie tai, kaip didvyriškai kairieji traukia Lietuvą iš dešinių tariamai iškastos karinio, ekonominio ir energetinio saugumo duobės, nereikėtų pykti. Verčiau šypsotis. Juk šitaip kalba tas pats politikas, kurio bendražygiai iš Lietuvos išvarė Chevron ir užblokavo paties svarbiausio – Visagino atominės elektrinės projekto realizavimą. Tai tas pats politikas, kurio vyriausybė panaikino šauktinių kariuomenę, iššvaistė 190 mln. litų išminavimo laivų įsigijimui, nepasirūpino NATO gynybos planais Lietuvai ir iš esmės atsisakė ginkluotųjų pajėgų, pirmiausia orientuotų į savos teritorijos gynybą. Ir, žinoma, tai tas pats politikas, kuris iki pat 2008 m. rudens, būdamas premjeru, ignoravo pasaulinę ekonominę krizę ir Lietuvą pastatė į tokią pat neišmintingos šalies poziciją, į kurią šiandien nusirito Graikija.
Žmogui, kuriam „praeitis nepadeda“, būtų protinga nežiūrėti atgal, o vietoje kritikos bankrutuojančią valstybę išgelbėjusiai A. Kubiliaus Vyriausybei bandyti nukreipti pokalbio temą į tai, kas vyksta šiandien. Tik čia, tiesa, taip pat nėra daug apie ką kalbėti. Nes užsienio politikoje, be konservatorių ir Prezidentės iniciatyvų bei jas bandančio palaikyti ministro Lino Linkevičiaus pareiškimų, šiandien nieko nevyksta.
Taip yra todėl, jog praėjus daugiau kaip pusei kadencijos, valdantieji vis dar neatsidžiaugia komfortišku sėdėjimu Seime ir bando vykdyti užsienio politiką neišeidami iš savo kabinetų. Dėkui G. Kirkilui bent jau už tai, kad kartas nuo karto po primygtinių raginimų jis randa laiko ir jėgų pasirašyti A. Kubiliaus ir jo komandos inicijuotus, iki paskutinio taško parengtus tarppartinius susitarimus dėl parlamentinės diplomatijos arba paramos krašto apsaugai didinimo (žinodami, jog tokie tekstai valdančiųjų nelabai ir skaitomi, sugebėjome į juos įtraukti ir kažkada jų atmestą nuostatą dėl Visagino atominės elektrinės statybų). Tačiau tingi „kabinetinė politika“, pagardinta kritiniais straipsniais spaudoje, tikrai neatstoja tikros užsienio politikos, kokią privalėtų vykdyti save gerbiantys valdantieji.
Suprantama, šiais neramiais laikais daug saugiau kurti palaikymo Rytų valstybėms grupes sėdint Vilniuje. Tačiau labai rekomenduoju G. Kirkilui bent retkarčiais priimti Europos kairiųjų partijų, Tarptautinio Respublikonų instituto ar mūsų kvietimus nuvykti į karštuosius taškus Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje ar Baltarusijoje (šios valstybės socialdemokratai jau viešai stebisi, kodėl Lietuvos kairieji juos ignoruoja), pamatyti savo akimis, kas ten vyksta, bei mėginti „įpūsti“ savo broliškoms partijoms europietišką dvasią. Tame nėra nieko gėdingo – tą patį daro švedų socialdemokratai. Ne mažiau reikalingas yra mūsų socialdemokratų įdirbis Europos Sąjungos šalyse, šviečiant nuo geopolitinės realybės nutolusias kairiųjų pažiūrų partijas. Ką konkretaus per pastaruosius dvejus ar visus dešimtį metų šia linkme padarė Lietuvos kairieji? Dar svarbiau – ką ruošiamasi atlikti per likusius dvejus šios vyriausybės kadencijos metus?
Ieškant giluminių priežasčių, kodėl G. Kirkilas yra įstrigęs ir niekaip neišbrenda iš visiems nusibodusių diskusijų, kas dėl ko kaltas ir kas ką kada padarė ne taip, ryškėja dar viena svarbi aplinkybė. Jau ne pirmą kartą Europos reikalų komiteto pirmininkas linksniuodamas konservatorius netiesiogiai pliekia ir savo partijos bičiulį Užsienio reikalų ministrą L. Linkevičių. Vos tik L.Linkevičius pagrįstai suabejoja, ar Minske vakarų lyderių pozicija nebuvo per minkšta, G. Kirkilas puola juos girti. Vos tik ministras prabyla apie vienybę su Lenkija svarbiausiais karinio saugumo, energetikos ir paramos Ukrainai klausimais, Europos reikalų komiteto pirmininkas bando reanimuoti seną politinį mitą apie tariamus nesutarimus tarpusavio santykiuose, kurie šiandien tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje pripažinti neesminiais ir mažareikšmiais.
Stebint šias vidines socialdemokratų intrigas, belieka spręsti, jog buvusiam premjerui G. Kirkilui šiandien turbūt yra labai pikta. Ne dėl to, jog užsienio politikoje tenka pripažinti klydus ir pritarti jau seniai mūsų iškeltam Rusijos sulaikymo prioritetui. Bet visų pirma dėl to, jog šiandien, net ir būnant valdančiųjų gretose, užsienio politikos vairas yra ne paties G. Kirkilo rankose. Šioje vietoje noriu paguosti savo kolegą – nebūtina tapti užsienio reikalų ministru, patekti į Europos Parlamentą ar būti paskirtam į Europos Komisiją, kad galėtum aktyviai prisidėti prie Lietuvos užsienio politikos. Tačiau jau pats metas G. Kirkilui suvokti, kad kritinių straipsnių apie „rusofobiškus“ konservatorius šiam tikslui nepakaks.