Tai galima konstatuoti, kai karas Ukrainoje šiomis dienomis perkopė apvalią simbolinę sukaktį – 500 dienų.
Simboliška ir tai, kad ši tragiška sukaktis – kone pačiose Vilniaus NATO Viršūnių susitikimo išvakarėse.
Kas labiausiai verčia prognozuoti, jog giluminių šį karą lėmusių procesų atomazga – jei ir ne už kalnų, tai bent vis dar už horizonto?
Teisingiau, kokie tie procesai, kurių lūžių daugelis tikėjosi ir tebesitiki daug greičiau ir anksčiau?
Pirmiausia, tai – procesai paties Rusijos režimo ir visos visuomenės viduje.
Jau pirmojoje invazijos fazėje, paaiškėjus, kad ji beviltiškai įstrigo ir dabar tik laiko klausimas, kada karo svarstyklės ims krypti į kitą pusę, buvo pradėta skaičiuoti, kiek karstų iš Ukrainos turi būti pargabenta į Rusiją, kad visuomenėje prasidėtų rimtesnis bruzdėjimas.
Arba – kiek žmonių turi būti būti mobilizuota, kad įsisiūbuotų protesto nuotaikos?
Kai kas net įvardijo konkretų skaičių – daugiau kaip 200 tūkst. žuvusiųjų bei iki milijono bandomų mobilizuoti. Dabar jau galima tvirtai teigti, kad šie skaičiai neteisingi ta prasme, kad jokios ribos ar barjero čia apskritai nėra.
Juolab, kad triuškinama šios mažumos dauguma iki šiol vengia atvirai ir sąžiningai svarstyti esminius klausimus. Ar tam, kad režimas suirtų, nereikia ir visos Rusijos valstybės griūties? Koks yra visos Rusijos visuomenės, įskaitant ir „opoziciją“, kaltės, bet dar svarbiau – atsakomybės laipsnis už tai, kuo virto valstybė, ir už tai, ką ji daro, jau padarė ir dar padarys.
Šie žmonės verčiau, pasiteisinę tuo, kad yra visiškai bejėgiai ir nieko negali padaryti, kalba apie „rytojaus“ Rusiją „po“ režimo, tarsi tas režimas stebuklingai išgaruos. Bet dar labiau jie piktinasi visais Vakaruose ir Ukrainoje, kurie ne tik rasistiškai bei propagandiškai skelbia visus rusus lygiai „tokiais pačiais“, bet apskritai kalba apie jų visų atsakomybę.
Kritiškai didelė, tačiau, žinoma, ne didžiausia masė – režimo ir karo rėmėjų, nuo tiesiog „patriotų“ iki kraštutinių nacių, mirties ir genocido kulto adeptų.
Pagaliau trečioji ir, regis, pati didžiausioji masė – visiškai pasyvi, abuoja viskam, ką daro bet kokia „valdžia“, sutinkanti pelkė, norinti tik vieno – kad niekas, jokia „politika“, jos neliestų.
Paradoksas, bet būtent ši pelkė – pagrindinė režimo atrama dabar, ir jis jau įsitikino, kad jokių raudonųjų linijų, kurias peržengęs galėtų rizikingai „perspausti“, bent jau kol kas nenusimato.
Juolab, kad svarbiausias dalykas – ekonominė padėtis – nėra pablogėjusi ir neblogėja. Vakarų sankcijos, nepaisant jų paketų gausos, kol kas nėra sukoncentruotos būtent į visos Rusijos ekonomikos izoliaciją ir naikinimą, siekiant jai maksimalios žalos. O to labiausiai visuomet bijojęs režimas tokiam scenarijui pats ėmė rengtis dar gerokai prieš invaziją.
Svarbiausia, kad tos sankcijos nesugeba iš pamatų pakirsti šalies karinio potencialo, kuris dar paremtas ir didžiulėmis sovietinėmis atsargomis.
Tačiau ar tai reiškia, kad jokių rimtų pavojų režimui nėra?
Anaiptol. Jis padarė strateginę klaidą ir pasmerkė save slydimui į bedugnę dar 2014 m., okupuodamas Krymą ir pradėjęs karą Donbase. O 2022 m. invazija buvo tik neišvengiama šio proceso katalizacija.
O pagrindiniai pavojai režimui kyla iš jo paties vidaus ir iš išorės – karinių pralaimėjimų pavidalu.
„Wagner“ teroristinės grupuotės maištas akivaizdžiai parodė, jog Kremliaus režimas tvirtai nekontroliuoja net savo paties pagimdytų ir naudojamų grupuočių, ką jau kalbėti apie jo pagrindą sudarančius specialiųjų tarnybų ir karinės chuntos planus.
Nors tas maištas ir „numalšintas“ po kažkokių užkulisinių sandorių, o režimo propaganda stoja už jo garantu išliekantį Vladimirą Putiną, visiems akivaizdu, kad režimo stabilumui esminės svarbos turintis jo kaip visagalio įvaizdis pakirstas antrą kartą. Ne mažiau smarkiai, kaip tuomet, kai Rusijos kariuomenei reikėjo pabėgti nuo Kyjivo, o po to – iš Charkivo srities bei Chersono.
Tai mato ne tik paties režimo atstovai bei pavaldiniai, bet ir išorės žaidėjai. Turkijos sprendimas Ukrainai atiduoti Mariupolio gynėjų – pulko „Azov“ ir 36-osios jūrų pėstininkų brigados – vadus, daugelio teigimu, rodo, kad Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas nebetiki V. Putino galia ir ateitimi.
Bandydamas vis dėlto išvengti grėsmės būti sutriuškintam visoje Ukrainos teritorijoje, režimas, pirmiausia jo kariniai ir specialiųjų tarnybų sluoksniai, deda žūtbūtines pastangas atsilaikyti.
Tai akivaizdžiai matyti ir pačiame Ukrainos fronte, kur Ukrainos pajėgos mėgina vystyti po ilgo pasirengimo, dvejonių bei informacinės kampanijos pradėtą kontrpuolimą.
Šio kontrpuolimo tempas kol kas yra lėtas, o sėkmė ir mastas riboti ne tik dėl to, kad pati Ukrainos kariuomenė saugo savo potencialą ir dar tik ieško vietos pagrindiniam smūgiui ar keliems.
Bene dar svarbesnė priežastis – Rusijos pajėgos Ukrainoje yra dar gausesnės nei anksčiau, jos sparčiai mokosi iš savo klaidų ir tebeturi artilerijos, aviacijos bei amunicijos pranašumą.
Žinoma, kol kas strateginė iniciatyva Ukrainos pusėje ir ji stengiasi ją vystyti. Tačiau patys Ukrainos kariai karščiausiose ir svarbiausiose fronto vietose – pavyzdžiui, aplink Bachmutą – tvirtina matantys grėsmę, jog Rusija griebsis naujo puolimo, siekdama taip sustabdyti ir pakirsti ukrainiečius.
Taigi, dar negalima garantuotai pasakyti, į kurią pusę dabartiniame etape vėl pakryps mirtinos svarstyklės.
Juolab, kad jau dabar Ukrainos pajėgos vienu balsu kalba apie vėl jas apėmusį amunicijos bei artilerijos sviedinių badą. Teisingiau, dietą, kurios reikia laikytis, ribojant artilerijos ugnies intensyvumą. O artilerija, kaip ir visą laiką šiame kare – lemtingas faktorius.
Būtent tuo savo sprendimą skirti Ukrainai vadinamuosius kasetinius sviedinius, sukėlusį daug triukšmo artimiausių sąjungininkų stovykloje, aiškino ir pats JAV prezidentas Joe Bidenas.
Vakarų, pirmiausia, Europos karinė pramonė nespėja patenkinti Ukrainos poreikių ir ši sisteminė problema kol kas persekioja Ukrainą ir jos sąjungininkus.
Tačiau karinės Vakarų paramos Ukrainai klausimas – ir toliau tarsi pusiau pilna vandens stiklinė. Viena vertus, be šios karinės paramos Ukraina jau vargiai būtų atsilaikiusi. Na, bent jau bendra karinė situacija tikrai nebūtų tokia jai palanki, kaip dabar.
Kita vertus, Vakarai vis nesugeba ir nenori esmingai ir išties nuosekliai bei plačiai pradėti teikti paramą ir suteikti Ukrainai jei ne ginkluotės persvarą, tai bent padėti jai viskuo prilygti Rusijai.
Pagrindinė to priežastis – baimė ir nenoras stoti į tikrą kovą su Rusijos režimu, siekiant vienintelės įmanomos karo Ukrainoje pabaigos sąlygos – to režimo griūties.
Tad tikra Vakarų kova ir jos strategija reikalautų ir tokių sankcijų, kurios iš tiesų siektų kuo labiau pakirsti visą šalies ekonomiką, režimo vidaus pjudymo ir skaldymo politikos, tokios karinės paramos Ukrainai, kad ši garantuotai galėtų pasiekti lemtingą persilaužimą kare, ir, pagaliau, aiškaus pasirengimo prireikus stoti į tiesioginį karinį susidūrimą su Rusija. Tuo atveju, jei tokiai eskalacijai ryštųsi ir sąmoningai provokuotų pati Rusija.
Būtent pastarasis aspektas ir susijęs su visais debatais dėl to, ar reikia Ukrainai pažadėti narystę NATO. Ar „po karo“, ar jau jo metu, ar apskritai kada nors kitoje epochoje – esmės nekeičia. Vien tokiu aiškiu įsipareigojimu Aljansas pademonstruotų principinį apsisprendimą stoti į karą su Rusija. Tad jis ir nesako nieko aiškaus, nes tokio apsisprendimo nenori ir bijo, naiviai tikisi, kad taip ir pavyks jį „numuilinti“.
Ant šio muilo dabar slydinėja ir į Vilnių susirinkusios NATO viršūnės, įskaitant patį JAV prezidentą.
O kol šis Vakarų mąstymas ir nusiteikimas nesikeičia, reikia matyti ir kitų, žymiai tamsesnių scenarijų nei Ukrainos pergalė šiemet savo teritorijoje perspektyvą.
Pavyzdžiui, jei Ukrainos kontrpuolimas iš tiesų įstrigs kruvinoje aklavietėje, gali būti pradėtas gaišti laikas, Vakarams ėmus visa jėga spausti Kyjivą pagaliau pradėti „derėtis“ – pavyzdžiui, atiduoti dalį teritorijos už kažkokias „garantijas“.
Tas spaudimas bus, be abejo, bevaisis, tačiau gali esmingai pakirsti Vakarų ir Ukrainos partnerystę. Tuo tarpu Rusija, jau dabar siekianti šio taktinio tarpinio tikslo, tą laiką išnaudotų dar geresniam pasiruošimui naujam antpuoliui, siekdama pralaužti frontą.
Jos pagrindinis tikslas – sunaikinti Ukrainą kaip valstybę bei šalį, sudraskant ją į gabalus – nesikeičia. Idealus variantas – visiškas bet kokios, net ir dalies Ukrainos išnykimas. Tačiau neužimta likusi vakarinė dalis, o kita teritorija – arba mirtinos dykvietės, arba „rusiškas pasaulis“, nauji milijonai pabėgėlių visoje Europoje – taip pat itin tinkamas Rusijai scenarijus.
Dar geriau – fone prasidėjęs JAV ir Kinijos karas dėl Taivano.
Žinoma, net ir tokia „pergalė“ nesustabdytų Rusijos diktatūros erozijos ir degradacijos, tik ją pratęstų ir pareikalautų dar daugiau kraujo – jau nebe tik ukrainiečių.
Ką gi, bet kokiu atveju tos 500 dienų – tai ne vien karo Ukrainoje kulminacijos, o naujos epochos pradžia. Kuo greičiau tai pamatys visi – taip pat ir aukščiausios viršūnės, – tuo geriau.
