Turiu galvoje ne geografinį terminą, žemyną, o Europos Sąjungą, kurią sutrumpintai vadiname Europa. Formaliai ji yra ir tikriausiai dar kurį laiką bus, bet jos, kaip pasaulinės ir net europinės politikos subjekto, reikšmė yra artima nuliui. Tai buvo žinoma seniai, tačiau pastaraisiais metais ši realybė maskuojama pompastiškais renginiais ir skambiais, bet visiškai tuščiais pareiškimais apie „geopolitinę Europos Komisiją“ ir „Europos strateginę autonomiją“.
Kai kyla konfliktų grėsmės, komunikacija, diplomatinės pastangos ir derybos vyksta tarp realių galios centrų, tam skirtos ir vadinamosios karštosios linijos. Ir štai reali naujo didelio karo Europoje grėsmė – visai ES pašonėje, o kur ji? Europlepalų pakanka, bet iš esmės tai yra spengianti tyla. Jeigu kyla rimta krizė, lyderiai griebiasi telefono, o kam skambinti į Briuselį, su kuo kalbėtis, svarbiausia, apie ką? Ką gali Ch. Michelis, U. von der Leyen, R. Metsola ar J. Borrellis? Regis, jie ir patys tai supranta, todėl nebėra įprastų patrepsėjimų apie kokį nors realų „koordinuotą atsaką“.
Kalbos apie vienybę nesiskaito. Didžiausia ironija, kad Ukraina buvo šalis, kuri labiausiai norėjo tapti europiete. Žmonės Maidane ne tik mojavo ES vėliavomis – skirtingai nei mes ar daugelis kitų ES narių, jie kovėsi už tai, liejo kraują už „europietiškas vertybes“ – teisinę valstybę, demokratiją, laisvę. Dabar jie yra išduoti, Briuselis tūno šešėlyje. Ši situacija dar kartą patvirtina žinomą tiesą, kad krizė neformuoja charakterio, o jį atskleidžia.
Briuselis taip pat turi savo gražulius ir maldeikius, vienas iš tokių – Belgijai atstovaujantis EP narys Guy Verhofstadtas, aršus unifikuotos Europos šalininkas, kuris vartoja skambų terminą „Europos imperija“. Imperijos esmė yra tvirta politinė valia, visos imperijos visais laikais rėmėsi galiomis ir, visų pirma, karinėmis, o ES yra biurokratinės imperijos eksperimentas, ir bandoma lipdyti ES kariuomenė – visiškas nonsensas.
Esmė ta, kad ES valdo ne politikai, o biurokratija, o ji negali būti nei politinės valios nešėja, nei reiškėja. Biurokratija atstovauja tik savo interesams ir jos pagrindinis siekis – didinti administracines galias. Ir net visiškas nesąmones kalbantis charizmatiškas politikas yra idėjų skleidėjas ir sugeba paskui save suburti mažesnį ar didesnį skaičių žmonių. Kai dėl charizmos, tai kažkada, kai Britanija dar buvo ES narė, Nigelas Farage‘as tuometiniam Europos Tarybos pirmininkui Hermanui Van Rompuy yra viešai pareiškęs, kad jo charizma – kaip obuoliais kimštos anties. Šiurkščiai, bet teisingai, nes būtent tokie ir yra eurobiurokratai ir komisarai, Vokietijos kancleris ir daugelis kitų. Jie yra pavyzdiniai šios sistemos produktai.
Kitas imperijos bruožas – lyderystė, o kas galėtų būti naujosios Europos imperijos lyderis? Paklauskite lenkų, italų, vengrų, belgų ar lietuvių, ar jie nori būti valdomi „demokratiškai paskirto“ vokiečio ar prancūzo? Kokie yra vienijantys veiksniai? Krikščionybė – praeitis, ir jos, kaip vienijančio veiksnio, jau atsisakyta. Dabartis – neomarksizmas ir liberalizmas, ateitis – masinė migracija ir žemyno islamizacija.
Grynai statistiškai ir popieriuje ES yra ekonominė milžinė, bet, pavyzdžiui, sankcijų prasme ji nesugeba pasinaudoti net tuo, nes šis darinys yra dažnai visiškai nesuderinamų politinių požiūrių bei ekonominių interesų kratinys. Ir šiomis dienomis Europos Parlamente liejasi kalbos apie „pačias griežčiausias“ sankcijas, galimą Rusijos atjungimą nuo SWIFT ir panašiai. Tačiau net ir didžiausi ES draugai į tai žiūri su atlaidžia šypsena, nes tie kalbėtojai yra įdomūs tik patys sau, o rusai prie tų sankcijų jau seniai prisitaikė. Net ir atjungimas nuo SWIFT jokios apčiuopiamos žalos V. Putino režimui nepadarytų, nes rusai tam pasiruošė dar pernai. O štai prezidento G. Nausėdos žodžiai: „Šiandien Briuselyje – svarbūs pokalbiai apie Ukrainos ir visos Europos saugumą. Su ką tik iš Maskvos grįžusiu Vokietijos Kancleriu Olafu Scholzu kalbėjome apie tai, kaip galime spręsti dabartinę saugumo krizę. Sutarėme, kad Europos Sąjungos valstybių vienybė ir pozicijos tvirtumas – būtinos sąlygos siekiant deeskalacijos. Mes stiprūs, kai vieningi.“ Atleiskit už šiurkštumą, bet yra geras lietuviškas posakis apie iš organizmo išstumiamo šilto oro pynę... Niekuo nesiskyrė O. Scholzo ar U. von der Leyen kalbos ir savaitgalį vykusioje Miuncheno konferencijoje.
Kitas svarbus klausimas – atsakomybė. Be jokios abejonės, politinė ir moralinė atsakomybė už tai, kad tokia situacija apskritai susidarė, visų pirma, tenka kolektyvinei ES. Jei konkrečiau, tai jos lokomotyvui Vokietijai, o jei visai konkrečiai – buvusiai kanclerei A. Merkel. Tai yra jos dviejų dešimtmečių politikos paveldas. Tai ji po savo sparnu užaugino V. Putiną tokį, kokį dabar matome, ir dangstė bei globojo jį iki pat savo kadencijos pabaigos. Tai vyko visos Europos akyse, visi tai aiškiai matė, bet pataikavo jai, ir dabar matome rezultatą. O kur dabar yra tikroji krizės architektė, gal kas matėt ar girdėjot? Mano nuomone, pirmoji kandidatė, kuri turi būti pastatyta prie XXI a. Europos politikos simbolinio gėdos stulpo, yra A. Merkel.
O dabar – apie labai platų ir sudėtingą geopolitinį šios krizės kontekstą. Gana netikėtai Ukraina atsidūrė ne tik europinės, bet ir globalios politikos epicentre, nes ten dabar sprendžiasi labai dideli dalykai. Daugelis to nesupranta, todėl apie viską – iš eilės. Prieš tris dešimtmečius R. Reagano ir M. Thatcher vedami kolektyviniai Vakarai triuškinamai laimėjo šaltąjį karą, tačiau per du dešimtmečius ideologiniame fronte V. Putinas praktiškai atsirevanšavo. Europa, užsižaidusi su realpolitik, kaktomuša susidūrė su merkelizmo ir šrioderizacijos pasekmėmis. KGB perbėgėlis Jurijus Bezmenovas, duodamas interviu amerikiečių televizijai, aiškino, kaip daugelį metų KGB kariavo ideologinio perversmo karą prieš Vakarus, kurio ilgalaikis tikslas – pakeisti tikrovės suvokimą taip, kad niekas nepajėgtų daryti protingų išvadų, kad apgintų save, savo šeimą, bendruomenę ir šalį. Misija įvykdyta. Neturėdami priešo, su kuriuo reikėtų kovoti dėl išlikimo, persisotinę Vakarai pakėlė ranką prieš save. Kokia ten Ukraina, reikia visais įmanomais būdais kenkti britams už „Brexitą“, uždrausti šv. Kalėdas ir pamokyti gyventi lenkus bei vengrus!
JAV prezidentui D. Trumpui nepatiko Europos laikysena dėl „Nord stream 2“ ir daug kitų dalykų. Jam taip pat nepatiko ir matematika, kuri akivaizdžiai rodė, kad Europa parazituoja net ir savo saugumo klausimais, todėl ėmėsi kaubojiško stiliaus diplomatijos. Europa sumišo, sutriko ir užpyko. Santykiai buvo sugadinti. Atėjus prezidentui J. Bidenui, amerikiečių prioritetai pasikeitė: Vašingtonas nebelaiko Rusijos didžiausiu iššūkiu ir priešu, dabar tai yra Kinija ir visas dėmesys bei milžiniški ištekliai kreipiami į tą pusę. Beje, JAV ką tik pasitvirtino savo politikos Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione strategiją. Tai yra esminis krypties posūkis tiek jų globalioje politikoje, tiek ir karyboje.
Tokiomis aplinkybėmis kolektyvinis Bidenas nusprendė, kad karo dviem frontais nebus, ir susitaikė su Europa. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo svarbiausia strategine partnere Europoje Vašingtonas įvardijo ne Didžiąją Britaniją, o Vokietiją. Daugelį tai šokiravo. Vėl pajudėjo A. Merkel ir V. Putino bendras projektas „Nord stream 2“. Norėdamas švelniai paglostyti Briuselį, J. Bidenas ne kartą kritikavo Londoną dėl „Brexito“ ir grasino įvairiais ekonominiais trikdžiais. Eurobiurokratai lydėsi iš laimės. Tapo aišku, kad Europą užliūliavęs Vašingtonas gražiai atsitraukia nuo jos reikalų – jūs tvarkykitės patys. Briuselis įsijautė į naują vaidmenį ir vėl pradėta svaičioti apie „Europos strateginę autonomiją“ bei panašius dalykus.
Vis dėlto Ukrainos problema niekur nedingo, ją Vašingtonas tyliai patikėjo naujiems strateginiams partneriams – vokiečiams. Prasidėjo spaudimas Ukrainai vadinamojo Normandijos formato kontekste. Realiai tai buvo 1938-ųjų Miuncheno nauja interpretacija. Vokiečiai ir prancūzai primygtinai ragino Kijevą įgyvendinti Minsko susitarimus, kurie būtų reiškę visišką V. Putino pergalę. Nekalbant apie kitas pražūtingas sąlygas, Donecko ir Luhansko autonomijų įteisinimas reikštų, kad būtų legalizuotas Maskvos karinis teroristinis placdarmas Ukrainos teritorijoje. Amerikiečiams tik formaliai dalyvaujant procese, susidarė tam tikras vakuumas, kuris buvo palankus rusams. Europoje prasidėjo rusų surežisuota ir tyliai kurstoma masinė propagandinė kampanija prieš Ukrainą ir konkrečiai prezidentą V. Zelenskį. Ne vieną rusų pakištą jauką prarijo ir mūsų žiniasklaida. Kijevas manevravo, reiškė abejones dėl galimybių Minsko procesu pasiekti taiką, tempė laiką ir jokios realios pažangos derybose nebuvo pasiekta.
Ir štai – Afganistano katastrofa, pabėgimas iš Kabulo. Tai buvo nepaprastai skaudus J. Bideno pralaimėjimas, sukėlęs rimtų pasekmių tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje. Vis tvirtėjantis Pekino ir Maskvos aljansas, siekiantis pakeisti egzistuojančią pasaulio tvarką, nusprendė, kad kolektyvinis Bidenas yra silpnas ir neryžtingas, todėl pradėjo veikti. Jokia paslaptis, kad rusus suaktyvinti veiksmus prieš Ukrainą stumia kinai, nors tuo pat metu dedasi ukrainiečių draugais.
O dabar – turbūt apie svarbiausią šios krizės geopolitinį niuansą ir tikrąjį tikslą. Stumdamas V. Putiną į Ukrainos avantiūrą, Pekinas bando atitraukti Vašingtono dėmesį ir išteklius nuo Azijos bei Ramiojo vandenyno regiono ir testuoja jo ryžtą, nes tikrasis kinų tikslas ir taikinys – Taivanas. Analitikams nekyla abejonių, kad jeigu kristų Ukraina, tuomet kinai imtųsi karinės operacijos prieš Taivaną, o kitas V. Putino taikinys būtų Baltijos šalys. Turint galvoje šį kontekstą ir mūsų saugumo interesus, Taivano atstovybės atidarymas Lietuvoje tikrai nėra prastas žingsnis. Kitas klausimas, kad tai buvo padaryta nemokšiškai ir tinkamai nepasiruošus.
Kolektyvinis Bidenas apsiskaičiavo – strategine sąjungininke Europoje pasirinkęs Vokietiją, o ne Britaniją, Vašingtonas tapo ES neįgalumo ir europiečių simpatijų V. Putino Rusijai įkaitu. Krizė jau įsisiūbavo, o Europos apžvalgininkai klausė, kur yra Vokietijos kancleris. Tiesa, jis nuvažiavo į Maskvą, bet tai buvo visiškai tuščias vizitas. V. Putino įžūlumą ir panieką silpnai Europai ryškiai demonstruoja ne tik ilgi derybų stalai. Vasario pradžioje E. Macronui atvykus į Maskvą, buvo pareikalauta, kad rusų specialistai atliktų jam COVID testą. E. Macronas atsisakė, nes esą nenorėjo, kad rusai turėtų jo DNR. Bet tikslas buvo ne DNR, o pažeminimas, nes, ekspertų teigimu, DNR mėginį galima lengvai gauti nuo stalo įrankių ar indų, iš kurių jis valgė. Analitikų vertinimu, E. Macrono vizitas buvo „apie nieką“, labiau skirtas vidaus auditorijai dėl artėjančių rinkimų. Pasirodė šimtai memų apie jo pokalbį su V. Putinu prie to beviltiškai ilgo stalo, bet man labiausiai patiko juokas, kad kiekvienas Prancūzijos prezidentas, apsilankęs Kremliuje, užsimano tapti Napoleonu.
Tapo aišku, kad viena Europa yra visiškai bejėgė, ir laikas vėl atnaujinti „specialius santykius“ su britais. Vasario 14 d. Europa vėl buvo pastatyta į vietą. JAV prezidentas ir britų premjeras B. Johnsonas telefonu aptarinėjo padėtį Ukrainoje ir J. Bidenas pasakė: „Mes be tavęs niekur neisime, drauguži.“
Tačiau grįžkim šiek tiek atgal, kai amerikiečiai prisijungė prie žaidimo. Iš pirmo žvilgsnio, jie lyg ir nieko nedarė, tačiau tai – iliuzija. JAV žvalgyba pradėjo aktyvią veiklą prieš V. Putiną ir informacinį karą. Žiniasklaidoje viena po kitos pasirodė ir tebepasirodo galimo Ukrainos puolimo datos, kryptys. Specialiųjų tarnybų ekspertų teigimu, tai yra JAV žvalgybos darbas. Amerikiečiai yra gerai išstudijavę V. Putino psichologinį portretą. Jei trumpai, tai jis yra labai nepatiklus žmogus, nepaprastai gerai jaučia, kai kas nors bando juo manipuliuoti. Iš principo V. Putinas yra neryžtingas ir blogai jaučiasi situacijose ar chaose, kurį ne jis pats sukūrė arba jo nekontroliuoja. Jis yra įsakęs pajėgoms prie Ukrainos sienos būti visiškoje parengtyje, tačiau įsakymo pulti kol kas nėra. Ir štai žiniasklaidoje pasirodo pranešimas iš „patikimų šaltinių“, kad puolimas prasidės dieną X. Tai, anot ekspertų, išmuša V. Putiną iš pusiausvyros, nes jo aplinka nebesupranta, koks žaidimas vyksta. Po to – kita data, kita informacija ir dar daug kitų dalykų, kurie viešai neskelbiami. Amerikiečių žvalgyba, „nutekindama“ įvairią informaciją, jaukia jo planus ir tempia laiką.
Ką matome dabar? Turėdama platų moralinį bei politinį palaikymą, potencialaus karo lauke Ukraina yra viena. Ši situacija man labai primena 1940-uosius, kuomet Hitleris jau buvo okupavęs Europą, JAV dar laikėsi nuošalyje, o Britanija buvo likusi viena. Tuomet tai buvo britų tamsiausia valanda, o dabar – visos Europos tamsiausia valanda. Kai Britanijoje buvo nemažai svyruojančių, manančių, kad reikia tartis ir ieškoti kompromiso su Hitleriu, 1940-ųjų birželio 4-ąją seras W. Churchillis parlamente pasakė savo garsiąją kalbą: „Mes ginsime savo salą, kad ir kokia kaina būtų, mes kovosime paplūdimiuose, nusileidimo aikštelėse, kovosime laukuose ir gatvėse, kovosime kalvose, mes niekada nepasiduosime!“ Jis sutelkė ir užvedė tautą. Būtent taip dabar elgiasi ukrainiečiai. Juos spaudė visi ir iš visų pusių, kai kuriais momentais atrodė, kad prezidentas V. Zelenskis tuoj palūš, bet tai neįvyko. Ukraina susitelkė ir yra pasirengusi agresoriui duoti ryžtingą atkirtį.
Kas toliau? Daug analitikų sutaria, kad V. Putinas, ėjęs va banque, skelbęs ultimatumus JAV ir NATO, švelniai tariant, buvo pasiųstas ir įsivarė save į kampą. Dabar bet kuris galimas scenarijus jam yra blogas. Visų pirma, karo jis laimėti negali. Ukrainos kariuomenė yra gerai organizuota ir gerai apginkluota, pavyzdžiui, ji turi didžiausią tankį mobiliųjų prieštankinių ginklų. Kaip teigia Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas A. Arestovičius, 400 tūkst. rezervistų pasirengę bet kurią minutę stoti į kovą, ginklų parduotuvės iššluotos, šalis pasirengusi visuotiniam partizaniniam karui ir okupantui po kojomis degs žemė. Rusai lengvai paims Kijevą? 150 tūkst. rusų karių, turėdami visišką pranašumą, visą mėnesį šturmavo Grozną ir ten buvo kraujo jūra. Tuo tarpu vien britai į Ukrainą atskraidino daugiau kaip 2 tūkst. mobiliųjų artimo nuotolio prieštankinių raketų, skirtų mūšiams miesto sąlygomis, paleidimo įrenginių. O dar pridėkite tūkstančius „Javelin“, „Stinger“, artileriją, taktines raketas ir kitus ginklus, apie kuriuos ukrainiečiai garsiai nekalba. Taip pat viešai neskelbiama, kiek ir kokių ginklų atgabeno lėktuvai su išjungtais transponderiais. O svarbiausia – ukrainiečių motyvacija!
Vienas dalykas yra blitzkriegas, kitas – galimybė išlaikyti užimtą teritoriją. Teigiama, kad šiuo klausimu rusai neturi jokio plano. Ekspertų skaičiavimu, norint išlaikyti okupuotą Ukrainą, įvertinant įvairius veiksnius, reikėtų 1,5–2 mln. kareivių ir milžiniškų išteklių, kurių V. Putinas neturi.
O dabar įsivaizduokite, kaip tos kraujo upės, šimtai degančių rusų tankų, tūkstančiai karstų, važiuojančių atgal į Rusiją, atrodytų pasaulio ir rusų žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose? Kaip visa tai paaiškinti, dėl ko visa tai? V. Putinas patektų į vieną kompaniją su didžiausiais karo nusikaltėliais. Visiems laikams. Nors viena koja jis jau ten yra.
Nieko gero jam nežada ir scenarijus, jei jis atsisakytų didelio masto karinės operacijos. Tuomet jis pasirodytų silpnas, o to jis labiausiai bijo. Tai būtų ir nuosprendis šalies viduje. Nors V. Putinas turi rimtų psichikos problemų, esu linkęs manyti, kad jis vis dėlto suvokia, kad tai, ką jis gautų įsiveržęs į Ukrainą, niekaip neatsvertų tos žalos, kurią jis patirtų. Todėl, mano nuomone, labiausiai tikėtinas scenarijus – palaikyti nuolatinę įtampą Ukrainos pasienyje, silpninti ekonomiškai, išsekinti ir bandyti sukelti socialinius neramumus, o po to pasinaudoti jais.
Koks mūsų planas? Pastaruoju metu nemažai kalbėta apie galimą valdžios tranzitą Rusijoje, tačiau įvykiai Kazachstane parodė, kad toks kelias yra visiškai nepatikimas ir tas valdžios perdavimas yra atšauktas. Tai reiškia, kad V. Putinas bus valdžioje iki gyvos galvos arba iki tol, kol jo kas nors nenušalins. Rusų kariuomenė dabar plūsta į Baltarusiją ir tyliai vyksta dviejų valstybių susijungimas. Mūsų aukščiausioji valdžia turi tai labai aiškiai suvokti ir ramiai bei argumentuotai paaiškinti žmonėms – situacija pasikeitė, priešas prie vartų. Tai privalo suvokti ir verslas, kuris jau dabar turi pradėti veikti ir palaipsniui, kiek tai įmanoma neskausmingiau, galbūt su Vyriausybės parama, atsisakyti projektų bei iliuzijų Rytų kryptimi.
Situacija aiškiai rodo, kad Briuselis negali būti saugumo garantas, juo gali būti tik JAV ir NATO. Manyčiau, kad pats laikas rimtai apsvarstyti galimybes ir jungtis prie besiformuojančios naujos saugumo ašies Londonas – Varšuva – Kijevas. Ir svarbiausia: koncertina – jau vakarykštė diena, ir jei Lietuvai tikrai rūpi jos saugumas, negalima vadovautis rusišku posakiu „o gal prašoksim“. Mums reikalinga tikra Berlyno siena su visais jos atributais.
