Skelbiami faktai yra negailestingi. Ukrainos „Žiniasklaidos institutas“ (IMI) metinėje ataskaitoje paskelbė, jog 2019 metais fiksuoti 243 žodžio laisvės pažeidimai arba aštuoniais daugiau nei 2018-aisiais. Iš jų 172, kaip rašoma ataskaitoje, susiję su „fizine agresija“ prieš žurnalistus.

Žurnalistas Vadimas Komarovas buvo ne tik užpultas, bet ir nužudytas. IMI žodžio laisvės stebėjimo skyriaus vadovė Katerina Dyanchuk pabrėžia, jog tokių atvejų tyrimas nevykdomas pakankamai rimtai. Ji pabrėžė, jog Ukrainoje yra išaugęs žiniasklaidos savininkų ir politikų spaudimas žurnalistams. Tai „diskredituoja žurnalistiką, be to, nėra pakankamo solidarumo tarp pačių žurnalistų“.

Tai nėra vienintelė bėda. Ji kyla iš didelių žiniasklaidos rinkos iškraipymų.

Nors Zelenskis ir skelbia karą korupcijai bei oligarchams, didžioji masinio informavimo priemonių dalis priklauso būtent oligarchams. Vienų televizijos kanalų savininkas yra Ihoris Kolomojskis, buvęs Zelenskio darbdavys. Kiti priklauso Dimitrijui Firtašui, dar kiti Rinatui Achmetovui, o dar kiti Viktorui Medvečukui, kuris neturėtų iš viso valdyti jokių masinio informavimo priemonių dėl labai artimų asmeninių ryšių su Vladimiru Putinu.

Oligarchai daug labiau suinteresuoti politine įtaka, o ne pinigais, kuriuos jie gauna iš žiniasklaidos. Todėl apie tikrą politinį pliuralizmą bei nuomonių skirtumus neverta nei kalbėti. Yra interesai. Kiekvienas oligarchas siekia savo politinių tikslų bei kišasi į redakcinę politiką, siekdamas taip dalyvauti politikoje. Tai primena Berezovskio laikų Rusijos žiniasklaidą, kurią galų gale perėmė V. Putinas ir pavertė valstybinės propagandos įrankiu.

Tikrai netikiu, kad panašiai pasielgs ir Zelenskis, bet tokia padėtis be abejonės stabdo pertvarkymus Ukrainoje ir diskredituoja Zelenskio skubiai bandomas vykdyti reformas.

Dar blogiau yra tai, jog atrodo, kad Zelenskis mano galįs iš esmės visai apsieiti be nepriklausomos žiniasklaidos, o savo nuomones skelbti pats be jokių tarpininkų ar interpretatorių – tiesiogiai per savo videopareiškimus. Panašiai kaip D. Trumpas per „Twitter“.

Gavus rinkimuose net 73 procentus balsų, nesunku patikėti esant neklystančiu, o visokie interpretatoriai (šiuo atveju žurnalistai) gali tik iškreipti pasisakymo turinį bei užduoti „kvailus“ klausimus. Be to, Zelenskis puikiai žino, jog dauguma šalies žiniasklaidos yra oligarchų rankose.
Gavus rinkimuose net 73 procentus balsų, nesunku patikėti esant neklystančiu, o visokie interpretatoriai (šiuo atveju žurnalistai) gali tik iškreipti pasisakymo turinį bei užduoti „kvailus“ klausimus.
Valentinas Mitė

Tačiau tai, jog Zelenskis supranta esamą padėtį, niekaip realiai jos nekeičia. Tapo madinga visame pasaulyje visus šunis karti ant žiniasklaidos, užmirštant, jog žiniasklaida yra ne tik verslas, bet misija. Misija teisingai informuoti skaitytojus bei žiūrovus apie esamą padėtį. To trūksta ne tik Ukrainos žiniasklaidai, bet ir JAV ir Lietuvos. Žinoma, su išimtimis. Tačiau Ukrainos problemos yra nepalyginamai didesnės ir šalyje neegzistuoja teisiniai svertai, kurie rimtai apsaugotų šalies žiniasklaidą.

Kaip ir kiekvienas klausimas, taip ir žiniasklaidos problemos Ukrainoje tiesiogiai susijusios su nepriklausomybės išsaugojimu bei demokratija. Galbūt Zelenskiui kol kas tai sunku suprasti. Tačiau vargu, ar Ukrainos piliečiai norėtų tokios nepriklausomos valstybės kaip dabartinė Putino Rusija.

Bėdų yra ne viena. Neegzistuoja realiai veikianti žurnalistų organizacija, o dabartinė yra tik iš tarybinių laikų išlikęs skeletas, neefektyvus ir faktiškai nieko neveikiantis.

Tiesa, per Maidaną, tiek pirmąjį, tiek antrąjį, tokios organizacijos nereikėjo ir žurnalistai puikiai žinojo, ką daro, be jokių valdžios nurodymų. Tačiau laikai keičiasi ir nepriklausoma, veikli, žurnalistus vienijanti organizacija, reikalinga. Tačiau neužtenka žurnalistų solidarumo.

Reikalinga ir stipri nepriklausoma visuomeninė televizija bei radijas. Šiuo metu Ukrainos valstybiniam transliuotojui skiriamos varganos pinigų sumos ir jis nepajėgia konkuruoti su oligarchų valdomais televizijos kanalais. Ne taip seniai tokia pat padėtis buvo ir LRT, kuri, nors ir yra kritikuojama, bet dabar savo visuomeninę funkciją atlieka neblogai.

Ukrainai tenka spręsti problemas, kurias Vakarų šalys seniai išsprendė. Be to, imtis žiniasklaidos skaudulių nesibaigiančio karo sąlygomis bei tuo pačiu bandant reformuoti šalies ūkį, yra sunku. Neteisinga būtų galvoti, jog pradžioje minėta ataskaita nieko nereiškia, o spaudos laisvė ateis vėliau. Žiniasklaidos laisvė privalo žengti kartu su reformomis, kitaip ir pačios reformos bus pasmerktos.

Zelenskio populiarumas mažėja, o jo „Liaudies tarnas“ pradeda vos pastebimai trupėti. Šioje situacijoje ypač neparanku turėti oligarchų valdomus televizijos kanalus. Prie to dar pridėkime Rusijos propagandinį karą ir ateitis nebeatrodys tokia švytinti bei užtikrinta.