„Ukrainos krizė“
V. Laučius išpeikė buvusio V. Putino patarėjo Andrejaus Illarionovo pastebėjimą, jog į Ukrainos teritoriją plūstančius rusų tankus „T-72“, viską nuo žemės paviršiaus šluojančias raketas „Grad“, 298-is Malaizijos oro linijų keleivius pražudžiusias „Buk“ sistemas, 122 mm haubicas, kurios kasdien Donecko oro uostą merkia minų krušomis, Pskovo desantininkus, Dono kazokus ir Kadyrovo čečėnų „Mirties būrį“ būtina vadinti „Rusijos agresija“, o ne M. Chodorkovskio vartojama „Ukrainos krize“.
Esą, įžvelgdamas ir „ukrainietiškas šaknis“ Chodorkovskis juk neneigia Rusijos agresijos, o terminas „Ukrainos krizė“ visiškai tinka, atsižvelgiant į Ukrainos korupcijos mastus, įšaldytą sovietmetį ir Viktoro Janukovyčiaus išsirinkimą prezidentu. Suprask, patys ukrainiečiai kalti, kad į jų teritoriją per užimtą pasienio ruožą plūsta svetimos valstybės karinė technika ir ją valdantys žudikai.
Puikiai politiką suprantantis V. Laučius turėtų suprasti, kaip svarbu yra dabartinių įvykių kontekste aiškiai atskirti politinius įvykius, įvardinti tų įvykių pasekmių priežastis ir apibrėžti jau metus besitęsiantį karą. Nuo šių veiksmų didele dalimi priklauso politikų sprendimai.
Toks vaizdinys – nėra tik afrodiziakas vietiniams Putino imperialistams. Ne ką mažiau svarbų vaidmenį nuosekli propagandos kryptis atlieka vakarų valstybėse, kurių visuomenės yra iš esmės linkusios priešintis per jų pinigines kertančiai konfrontacijai su Rusija. O kam čia kentėti dėl kažkokios ten kažkur esančios nevykusios „ukrainos“ (ar koks ten tos rusų žemės pavadinimas?).
Negebėjimas atlikti šių esminių žingsnių gimdo Europos visuomenėse abejonę dėl Rusijos vaidmens, stiprina Le Pen bei kitų ultra-dešiniųjų – Putino vietininkų Europos žemėje – pozicijas ir padeda Vakarų lyderiams išvengti griežtų veiksmų XXI amžiaus agresorės atžvilgiu.
Juk ES demokratijų politiniai lyderiai sprendimus priima atsižvelgdami ne tik į valstybinius, bet ir į asmeninius interesus, t.y. – siekį bet kokia kaina išlikti valdžioje. Euro krizės akivaizdoje Rusijai skelbiamos sankcijos yra nepopuliarios tarp išlepusių Vakarų visuomenių, taigi ryžtingi ES lyderių veiksmai jiems gali reikšti politines savižudybes.
Būtent apie traukimąsi (kad reikėtų nutraukti paskelbtas sankcijas) dėl nuolat sklandančios abejonės šmėklos sau leido prabilti septynios ES valstybės. Būtent apie traukimąsi kalba politine prostitucija užsiiminėjanti F. Mogherini. Ir tik aiškus – viešas – situacijos Ukrainoje apibrėžimas gali sumažinti Vakarų visuomenių įtaką ryžtingų veiksmų bijantiems imtis ES vadovams. Būtent „Ukrainos krizės“ ir „Rusijos karo prieš Ukrainą“ atskyrimas padėtų įstatyti ragus ES diplomatijos vadovei F. Mogherini ir jos šutvei.
Nereikia pamiršti ir fakto, jog netrukus daugumą pagrindinių Europos Sąjungos lyderių pakeis nauji. Angelos Merkel kėdė gali atitekti istoriškai su rusais glaudesnius ryšius turintiems socialdemokratams, Davido Camerono – leiboristams, Francois Hollande’o – „Nacionalinio fronto“ lyderei Marine Le Pen. Atėjusieji nauji lyderiai, be abejonės, vėl romantiškai svaičios apie „perkrovimo“ politiką Rusijos atžvilgiu. Vis dėlto vieningas, aiškus ir kryptingai kartojamas Rusijos – kaip tarptautinės agresorės – įvardijimas atliks apsiplunksnavusių politikos naujokų apynasrio vaidmenį.
Šiuo atveju būtina prisikabinėti ir prie M. Chodorkovskio žodžių apie „Ukrainos krizę“. Buvęs V. Putino kalinys turi ypatingą autoritetą Vakaruose, taigi jo politinis įžvalgumas kalbant apie Ukrainos ir Rusijos karą sustiprintų spaudimą Europos lyderiams ir jų visuomenėms daiktus vadinti tikraisiais vardais. ES vadovams taptų sunkiau nuo pečių nusimesti atsakomybę.
Beje, ne mažiau svarbus yra ir emocinis aspektas, žaidžiantis svarbią rolę formuojant visuomenės nuomones ilgalaikėje perspektyvoje. Juk „Rusijos karas“ skamba žymiai įtaigiau nei „Ukrainos krizė“. Karas kažkada baigsis arba tiesiog visuomenei nusibos, taigi ir žiniasklaida skirs mažiau dėmesio, tada tikrąjį Putino veidą žmonėms priminti galės tik giliai pasąmonėje įsišakniję emociniai faktoriai. Jei imperialistinės Rusijos sėjamų abejonių piktžolių su šaknimis neišrausime, tada, atvirkščiai, – Putino Rusijos veidą greitai vėl formuos matrioškos, sočiai, dostojevskiai ir tolstojai.
„Vakarietiškas liberalizmo grynuolis“
V. Laučius įkrėtė ir, kaip jis sako, „Vakarietiško liberalizmo grynuolio laurų vertam vienam iš Rusijos opozicijos lyderių“, dėl pareiškimo, esą demokratinėmis sąlygomis pastarojo partija rinkimuose galėtų tikėtis 25 proc. balsų. Suprantu V. Laučiaus mintį, kad patys rusai ir jų opozicija turėtų tokias sąlygas užsitikrinti. Nesiginčysiu ir, ar minėtieji 25 proc. yra realūs skaičiai, ar fantazijos. Vis dėlto, žvelgiant iš retorikos perspektyvos, rusų opozicionieriaus žodžiai yra labai aktualūs.
Sklandant tokioms mintims, Vakarų palaikymo siekiantys diktatoriaus (daiktus vadinu tikraisiais vardais) Putino priešininkai tiesiog privalo siųsti signalus Vakarų valstybių politikams, kad alternatyva egzistuoja, taigi susitaikymas su Putino kaimynyste nėra mažiausiai blogas iš visų blogų scenarijų.
Taigi 25-ių procentų retorika yra strategiškai gudrus Rusijos opozicionieriaus ėjimas, kurį sustiprina ir Lietuvoje apsilankiusios rusų ekspertės Lilijos Ševcovos mintys apie gyventojų nuomonių apklausas, esą žmonės paprasčiausiai bijo sakyti tiesą į jų namus užsukusiems valdžios pasiuntinukams – taip ir gauname 90 proc. palaikymą V. Putino politikai.
Galiausiai, M. Chodorkovskis konferencijoje Vilniuje įrodinėjo, jog sankcijų „poveikis faktiškai nereikšmingas (…) – apie 2 proc. biudžeto. (…) Naftos kainų įtaka gali siekti dar 6 proc. (…) Rusijos valdžia tai galėtų kompensuoti iš turimų rezervų. (…) Jie to nedaro, o atsakomybę perkelia Amerikai“.
Įdomūs pastebėjimai, vis dėlto buvusio milijardieriaus minimi nominaliai gražiai skambantys rezervai, jei bus eikvojami dabartiniu tempu, turėtų ištirpti per maždaug metus (daugiausia – pusantrų), o tada jau žiūrėsime, kaip seksis V. Putinui visą kaltę dėl blogo žmonių gyvenimo suversti Amerikai ir supuvusiems Vakarams.
