Užkalnis. NATO stebuklo nebuvo; bet dabar ne stebuklų metas

Mes labai gerai padirbėjome. Nepaisant nieko: lietuviško apsileidimo, provincialumo, strioko, darbo ir skubos paskutinę minutę („beprotiška gyvenimo skuba“, kaip sakė kadaise vienas politikas), nepaistant išryškėjusių ženklų, kad mes turime ne sostinės oro uostą, bet kaimo aerodromą su Josifo Stalino laikų terminalu, tinkamu muziejui, o ne XXI amžiui, nepaisant bandymų slėpti senus troleibusus ir kvailų valdžios siūlymų vilniečiams dingti iš Vilniaus (gerai, kad ne visi pakluso – buvo kam bendrauti su atvykstančiais svečiais, ir gerai, kad neišvijo fotografų, nes padaryta ir gerų kadrų) – nepaisant visko, mes padarėme labai gerą pasaulinį renginį.

Olimpiados gal nepajėgtume (kol kas), nes mes stadionus statome keturiasdešimt metų, ir Gedimino pilies kalnas, kaip čia pasakius, yra amžinai avariniame režime (bet vieną kitą svečią galime priimti), gal ir Senamiestis dar nėra visiškai išvaduotas nuo kilpinio eismo beprotybės, už kurią niekas taip ir nebus atsakingas, bet šiaipjau viską padarėme gerai.

Keista, bet nė vienas svečias nevažiavo žiūrėti susiaurintų gatvių ir nepravažiuojamų eismo žiedų, kuriais taip didžiavosi buvęs meras, kuris niekada daugiau nebus meru nei Vilniuje, nei Eišiškėse (kaip čia taip gavosi, kad nenorime parodyti geriausia, ką turime?). Gal tiesiog kvailystės numirė sava mirtim, kas nėra blogiausias variantas.

Netgi kenkėjiškus plakatus, iškeltus egomaniako – „paskambink į Rusiją“ – spėjome nukabinti beveik visus.

Ačiū budriems ir sveiko proto nepraradusiems Lietuvos žmonėms, kurie pradėjo šaukti ir protestuoti, pastebėję kenkėjišką ir piktybinę provokaciją iš asmens nuvažiavusiu stogu, tokio lietuviškojo Elono Musko (be „Teslos“): iškilus reklamos ir žiniasklaidos guru pasirodė esąs tik Celofanas su resursais. Kvailo projekto autorius gailiai inkštė, teisindamasis, kad yra tik neteisingai suprastas ir nuo visuomenės pykčio nukentėjęs geradaris: su Putinu juk reikia šnekėtis, kas čia blogo, jei skambinsime telefonu teroristams ir smurtautojams, ir kalbėsimės apie kažką. Apie ką?

Nusivylimas po dviejų dienų viršūnių susitikimo yra suprantamas. Mes (ir Ukraina) tikėjomės labai daug, ir tai nėra blogai.

Mes norėjome, ir taip norėti buvo teisinga ir gražu, kad būtent Vilniuje įvyks stebuklas, ir Ukrainą pakvies stoti į NATO čia ir dabar, kad rytoj į jos teritoriją įžengs sąjungininkų kariuomenė, kad ten bus dislokuoti neįsivaizduojamai galingi ginklai, ir tūkstantinės pajėgos – amerikiečių, kanadiečių, vokiečių, britų – kurios eis taškyti grobikų, ir išvaduoti kenčiančios Ukrainos žemės.

Kad galėsime visi kartu, geležiniu kumščiu, atkeršyti už Bučą, Irpinį, Mariupolį, Kachovką, už šimtus kaimų ir miestelių, iš kurių išsityčiojo Kremliaus okupantai.

Norėjome, kad Vilniaus susitikime būtų pasiekta kažkas tokio, kas leistų jau po kelių savaičių Vladimirą Putiną su antrankiais išvilkti iš jo bunkerio, drebantį, kažką lemenantį, išsigandusį, ir tempti į tarptautinį teismą, kad jis galėtų pasėdėti ten narve (net jeigu paskui ir užsilenktų savo kameroje, kaip koks Serbijos Slobodanas Miloševičius – mums pakaktų tik vienos dienos, vieno karto pamatyti tą čekistų pamišėlį už grotų teismo salėje).

Jau tik smagus priedas būtų pamatyti kitoje salėje, irgi erdviame narve, visą Rusijos valdžios ir propagandos keliaujantį cirką: buvusį užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą nustebusio seno arklio veidu, pasenusią pijokę Mariją Zacharovą, propagandos šūdsiurbius Vladimirą Solovjovą, Dmitrijų Kiseliovą, Margaritą Simonyan, visokias Skabejevas ir Sobčiak – norėtųsi didelio ir plataus sodinimo kaliūzėn, kad už grotų eitų dešimtimis – kartu su aukščiausiais Rusijos Federacijos valdžios pareigūnais, kariuomenės, saugumo, vidaus reikalų vadovais, iš kurių atimtų viską, bet ne tik iš jų, ir kad jų žmonos, meilužės ir vaikai eitų gatvių šluoti, kad iš jų konfiskuotų viską, net jų senus iPhone.

Aš nesu humanistas, ir todėl nenorėčiau matyti teisme Alyaksandro Lukašenkos, Baltarusijos diktatoriaus. Į galvą ateina Rumunijos tirono Nikolajė Čaušesku galas arba nuostabūs Libijos liaudies Džamachirijos lyderio, pulkininko Kadafio paskutinės dienos ir jo gyvenimo įvykiai, kurių negaliu čia pasakoti, tačiau manau, kad jei netyčia panašiai gautųsi Lukašenkai, tai niekas labai nesiskųstų.

Mes viso to slapčia tikėjomės iš Vilniaus susitikimo, ir negali mūsų dėl to kaltinti: mes norėjome svajonės, mes norėjome, kad Ukrainos išlaisvinimas ir Rusijos Federacijos sutrypimas ir nuginklavimas, amžinas parklupdymas (kad jie niekada nebegalėtų kenkti) būtų istorijos akyse amžiams susietas su Vilniumi. Tai būtų buvę fantastiška, tačiau nerealistiška. Nereikia dėl to sielotis.

Vilniui amžinai teks šlovė dėl Švedijos galutinio priėmimo į NATO, būtent Lietuvos sostinėje, Gedimino mieste, Turkijos vadovas paskelbė atsisakantis trukdyti švedams prisijungti prie aljanso. Švedai, žinoma, vargu ar nusipelnė tokio greito išrišimo: šalis be galo ilgai kliedėjo savo neutraliteto nesąmonėmis, ir jai buvo leista išgyti nuostabiai greitai, nepaisant to, kad šalyje tebėra milijonai kvailių, kurie galvoja, kad be NATO jiems būtų geriau.

Tačiau čia jau nieko nepadarysi, kvailių ir pacifistų, pasidavėlių ir vatnikų mes turime ir Lietuvoje, būtų nuodėmė šaipytis.

Pasaulio galingieji nusprendė tik tiek, kiek jiems leidžia aplinkybės ir jų rinkėjai. Susirinkusieji Vilniuje nebuvo nei carai, nei karaliai, nei visagaliai imperatoriai: politika yra galimybių menas, ir jie darė tai, ką galėjo, nors mums būtų norėjęsi daugiau ir geriau – pagaliau, už kiekvieną raketą ir kulką kažkur Vokietijoje ar Ispanijoje moka mokesčių mokėtojai, kurie neplėšo marškinių ant krūtinės ir nesako, imkit iš mūsų viską. Net ir mes patys taip nesakome.

Mes Vilniuje nepasidarėme gėdos ir viską nuveikėme teisingai. Mes sugebame būti pasaulio sostinė, net jei tik dviems dienoms. O stebuklus mes dar darysime; mes juos darome kasdien. Rytoj susitikimo nebebus, svečiai išvažinės, o mes toliau kartosime Ukrainos vardą ir darysime viską, kad kasdien tiesa ir teisingumas pasaulyje užimtų vis didesnę teritoriją.

Pasididžiuokime savimi, padarėme didelį darbą. Rytoj laukia dar didesni. Sėkmės mums, ir šlovė Ukrainai.