Ten mūsų tautiečiai – ne visi, bet minios jų – elgėsi, kaip tikri laukiniai. Vairavo be teisių, vairavo girti, mušėsi, žagino, vogė, tempė tabako kontrabandą tokiais kiekiais, kad Jos Didenybės Muitų ir Akcizų tarnyba stebėjosi.
Muitinės mokymo centre Felixstowe, Suffolko grafystėje, savo akimis mačiau iš lietuvių konfiskuotą sunkvežimį su dvigubu dugnu, kuriame buvo vežiojamos kontrabandinės cigaretės. Jį naudojo muitininkų instruktažui: rodė, kaip aštriadančiai lietuviai sugalvojo. Ant antrojo dugno buvo kraunami stiklo gaminiai iš Panevėžio. Kodėl jie? Nes stiklas labai sunkus, ir uoste retai būna specialių keltuvų, kurie gali tas paletes iškrauti, kad muitininkai galėtų patiktinti. Todėl mažesnis šansas, kad sugaus. Bet vieną kartą sugavo.
Mes buvome anglams labai baisi šalis su labai baisiais žmonėmis, ypač gąsdinantys Britanijos žmones geruose rajonuose ir perkančius maistą brangiose parduotuvėse.
Po futbolo čempionato ir finalo Wembley stadione, kai anglai vėl nesugebėjo laimėti aukso (nieko tokio, čia jau tradicija, jie paskutinį kartą laimėjo auksą 1966 metais, kai karalienė Elžbieta II dar buvo jauna), šalis parodė, kad ne tik lietuviai mokė juos blogo elgesio, jie turi ir savų gebėjimų. Daužymasis, rasistiniai įžeidimai Anglijos rinktinės juodaodžiams žaidėjams, italų aistruolių mušimas ir spardymas, spjaudymas ant Italijos vėliavos, bauginimai, nukreipti net prieš italų šeimas su vaikais autobusuose (Giovanni ir Laura, ką jūs darote, Londone vesdamiesi vaiką į stadioną – jums gal galvoje negerai, jūs juk ne Milane) – visa tai socialiniuose tinkluose ir televizijos dokumentikoje atrodė, kaip neadaptuotų migrantų siautėjimas kur nors baisiuose Paryžiaus priemiesčiuose, o ne kaip didžios ir didingos pasaulio sostinės gatvės, kur žmonės pratę matyti tvarką, raudonus autobusus ir pagarbą policijai.
Anglija pati savyje turi agresijos ir destrukcijos pradą, kurį kartais parodo pasauliui baisiu būdu, ir pasaulis kraupsta. Rytų Europos juodadarbių migrantų milijonai – Lenkijos, Lietuvos, Rumunijos, Albanijos atvykėliai, atskiedę Britanijos populiaciją paprastesne genetine medžiaga dar pridėjo papildomo bjaurumo ir pavojaus bruožų tam Anglijos fenomenui, kuris yra „Anglijos futbolo chuliganas“.
Angliškasis futbolo chuliganas buvo žinomas visame pasaulyje ir visais laikais. Futbolas Anglijoje yra proletarų sportas, prasčiokų pramoga – aristokratų ir karininkų vaikai brangiausiose mokyklose visada mokosi žaisti regbį, ne futbolą. Regbis yra karalių žaidimas, virš kurio yra tik polo, kamuolio daužymas po žolę, jodinėjant ant ponių. O futbolas yra skirtas darbo varguoliams, industrinės revoliucijos palikuonims, kurie persikėlė iš pastoralinio kaimo į purvinus, tamsius ir ankštus miestus su jų fabrikais ir džiną pilstančiomis girdyklomis, prie kurių proletarai vemia ant šaligatvių ir griuvinėja į savo šlapimo balas kiekvieną penktadienio vakarą, kaip sugyvulėję kareiviai ir jūreiviai Petrograde po 1917 metų bolševikų revoliucijos.
Agresyvus anglų futbolo sirgalius yra nuostabiai panašus į tipinį lietuvišką šeimų maršo dalyvį arba protestuotoją iš Klonio gatvės. Girtas arba bent jau išgėręs pilvūzas su baltais aptemptais marškinėliais, mojuojantis vėliava ir leidžiantis gerklinius balsus, tik pas mus trispalvė, o pas anglus – Šv. Jurgio kryžius, raudona vėliava baltame fone, beveik kaip greitosios pagalbos automobilis, be kurio neapsieinama po visų anglų futbolo aistruolių džiaugsmų ir širdgėlų.
Anglų futbolo chuliganas labai didžiuojasi tuo, kad yra anglas, ir yra pasiruošęs duoti bet kam į snukį, kad parodytų meilę savo šaliai ir pagarbą karalienei. Lietuvių patriotai ir tradicinių šeimų atstovai – taip pat kasdien žada primušti visus tuos užkalnius, valatkas, maldeikienes ir kitus kosmopolitus, žydus, masonus ir konservatnikų pakalikus. Tiek anglų buduliai-chuliganai, tiek ir mūsų paprastuomenė (kuri už tradicinę šeimą) netiki skiepais, Covid-19 yra mafijos planas, jie nekenčia karantino priemonių, o taip pat storai tepa rasinę neapykantą: tik lietuviai kalba apie „babajus“, Anglijoje – apie „pakius“ (čia taip vadina pakistaniečius, bengalus, taip pat indus), ir vieni, ir kiti turi savų įžeidimų juodaodžiams ir abejose šalyse mėgsta stiprius lyderius, tokius, kaip Putinas ar Lukašenka (anglų futbolo sirgaliai labiau žino Putiną ir gerbia jį už tai, kad neužsileidžia visų tų gėjų ant savo galvos).
Futbolo chuligano ir lietuviškojo neskiepytojo šeimų marginalo šaknys yra tokios pačios: baimė ir pasimetimas. Anglų proletarai nuo XX amžiaus antrosios pusės pasijuto pakraštyje – visuomenė po karo judėjo į priekį, ir vis daugiau vertės turėjo užsienio kalbos, finansų ir ekonomikos mokslai, tarptautinė prekyba, o primityvi gamyba buvo ne tokios svarbos kaip prieš šimtą metų. „Paprastas žmogus“, plempiantis alų ir vairuojantis sunkvežimį, pasijuto nesvarbus ir mažai reikalingas, todėl beliko garsiai rėkti ir mojuoti vėliava po futbolo varžybų, nors taip atkreipiant dėmesį. Jiems buvo baugūs svetimšaliai ir visokie mažumų atstovai, lyg ateiviai iš naujojo pasaulio.
Lygiai tas pats įvyko Lietuvoje prieš trisdešimt metų. Sovietinių laikų žmonės, gyvenę nuspėjamą ir sotų gyvenimą, kur nereikėjo niekuo rūpintis, pasijuto nepritapę ir nesaugūs. Jų senųjų profesijų niekam nereikėjo arba už jas mokėjo vis mažiau. Susidarė, jų požiūriu, nenormali, iškrypusi ir neteisinga prioritetų seka. Bulves auginantis uždirba mažiau negu jas perdirbantis ar parduodantis, kuris, savo ruožtu, gauna mažiau negu gaminantis bulvių patiekalus ir juos siūlantis restorane, o daugiausiai uždirba restoraną reklamuojantis arba apie jį pasakojantis. Taip yra dėl to, kad labai daug žmonių sugeba auginti bulves, bet nelabai daug kas moka apie jas pasakoti taip, kad pirktų, o kuo daugiau sugebančių dirbti kokį nors darbą, tuo atlyginimas mažesnis, ir būtent todėl lėktuvo lakūnas visada uždirbs daugiau už parduotuvės kasininką. Nes lakūnų yra mažiau negu kasininkų.
Iš to nesaugumo jausmo ateina baimė, o iš baimės – pyktis ir agresija. Todėl, kai matėme šėlstant ir daužantis anglų futbolo chuliganus, kurie pyko ant visų iš eilės: italų, juodaodžių, europiečių, teisėjo milijonieriaus iš Olandijos (o jis tikrai milijonierius, nes teisėjavimas yra jo hobis, o pinigus jis uždirbo iš pigių parduotuvių Olandijoje ir Belgijoje), taip parodydami nepasitenkinimą pačiais savimi.
Kaltinti aplinką (vyriausybę, gėjus, žydus, svetimšalius, Maximą, Landsbergį, Ameriką) pradedi tada, kai esi nepatenkintas savimi ir manai, kad gyvenimas tave apgavo, nes tau priklausė gyventi geriau. Ant aplinkinių pyksti, kai pats savimi esi iki galo nusivylęs.
Kai matėme kadrus su piktais anglų futbolo sirgaliais, matėme juose ir savo pačių atvaizdą, ir mūsų nelaimingos, piktais veidais, užsieniečius ir mažumas įžeidinėjančios, vyriškais rankinukais nešinos nuskriaustos Lietuvos dalies bejėgišką kunkuliavimą – prieš galimybių pasą, prieš skiepus, prieš pabėgėlių apgyvendinimą provincijoje, prieš užsienio kalbas, prieš pasaulį, kurio jiems nereikia, nes jų saugumo ir komforto zona yra jų pavažinėtas folksvagenas, kubilas namo kieme ir rusiška muzika iš radijo imtuvo, balta mišrainė ir taukuotas karbonadas.
Ar kažką galime pakeisti? Nieko. Su tokiais, kokie jie yra, turėsime ir gyventi, net jei teks siūlyti cepelinus už skiepijimą, kaip dabar Palangoje (puiki mintis, mums visiems bus geriau, gali restoranas kreiptis į mane, aš dar dvidešimt porcijų apmokėsiu). Lietuvoje, kaip žinome, vietos pakaks visiems.
