Bet Naujosios Vilnios Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų Institutas tylėti negali. Mes piniginių ir politinių interesų neturime. Mūsų vienintelis interesas – padėti jums atsimerkti. Ar įkrėsime proto – nežinau, bet nuo savaitgalio pavargusias akis atmerkt bandysime.

Lietuva – anot jos pačios – yra patikimas skolininkas. Ta proga Lietuva išdidžiai pareiškė, kad pasiskolins pusantro jardo COVID-19 krizės padariniams malšinti. Po praeitos savaitės, iš pusantro jardo liko vienas-koma-keturi. Šimtą lemų vyriausybė skyrė įmonių NT nuomos kaštams padengti.

Visas šitas dylas yra parduodamas visuomenei taip, lyg tai būtų parama smulkiam, silpniausiam verslui. Cituojame gerbiamą premjerą: „Principas – padėti silpniausiam, šiuo atveju – besinuomojančiam. Orientuojamės į verslą, kurio veikla šiuo metu ribojama ir kurio pajamos drastiškai sumažėjo. Tai – išgyvenimo klausimas.“

Štai tokia pagalba silpniausiam. Veikla nevykdoma, kaštai lieka, turto valdytojai ir savininkai turto net prižiūrėti neprivalo, bet pinigus gauna.
Tomas Sinickis

50 proc. įprastos nuomos kainos už nuomininką sumokės valstybė, jeigu 30 proc. nuolaidą padarys NT turto valdytojas. Penktadalį toliau mokės nuomininkas – beje, tik toks nuomininkas, kurio veikla apskritai dabar neįmanoma, nes subsidija skiriama toms įmonėmis, kurių veikla patenka į draudžiamų veiklų sąrašą.

Tad kas gi čia įvyko? Įvyko štai kas. Įvedus karantiną, nuomotojo ir nuomininko apyvartos krito 100 proc., t. y. pasiekė nulį (jeigu darome prielaidą, kad nuomotojas kita veikla nesiverčia). Vyriausybė užtikrino, kad nuomotojas atgautų pusę pajamų, t. y. pakėlė NT turto valdytojo apyvartą nuo nulio iki toli gražu ne nulio. Vyriausybė taip pat užtikrino, kad vargšas nuomininkas nenutrauktų nuomos sutarties, nesiderėtų dėl mažesnės nuomos kainos, o tiesiog susitaikytų su „neženkliu“ minusu. Štai tokia pagalba silpniausiam. Veikla nevykdoma, kaštai lieka, turto valdytojai ir savininkai turto net prižiūrėti neprivalo, bet pinigus gauna. Kaip rašė vienas DELFI apžvalgininkas apie šią krizę, „didės atskirtis. Vargšai taps didesniais vargšais. Turtingi dar labiau praturtės“. Dažniausiai tie apžvalgininkai nesąmones šneka, bet šis tikriausiai buvo teisus.

Apie šį sprendimą teisingai pasisakė Dainius Kreivys ir (mūsų instituto spėjimu – būsimas kandidatas į Lietuvos prezidentus) Marius Jurgilas. Visi kiti tamsiai mėlynos spalvos kostiumais pasipuošę, taip vadinami, ekonomistai leido sau patylėti. Žinoma, kai tavo bankas dešimtmečius finansuoja NT burbulus, o dabar kyla grėsmė banko klientams negauti pajamų bent porą ketvirčių, greitai pamiršti ir gerovės valstybę, ir rūpestį žmonėmis.

Geriausiai iš visų pasisakiusių pasirodė ponia Rūta Vainienė. Dar neseniai pasakojusi, kaip čia laisvosios rinkos dėsniai mus visus į ekonominį rojų pasiųs, buvusi Laisvosios Rinkos Instituto prezidentė – o šiuo metu Lietuvos Prekybos Įmonių Asociacijos vykdančioji direktorė – dabar jau myli valstybės intervenciją, subsidijas ir paramą stambiam verslui ir tuo pačiu pritaria kapitalo konsolidacijai keliose riabaluotose rankose (su valstybės pagalba, aišku. Sakyčiau, kad šaunuolė, bet čia jau nebe šaunuolė. Čia jau visas maladec išeina. Tokia transformacija viešoje erdvėje įvyko tik kartą: kai Britney Spears iš skaistybę saugančios mergaitės virto galvą besiskutančia moterimi.

Įvyko 100 milijonų vagystė iš mokesčių mokėtojų. Kai priimami tokie sprendimai, žmonės pradeda svajoti, kad Vyriausybė ištekėtų už širdžių prezidento ir negalėtų prisiskambinti pagalbos numeriu.
Tomas Sinickis

Kas nėra susipažinęs su asociacijų valdymo ekspertės dabartine veikla, jos asociacijos narius gali pamatyti čia. Ten tiek smulkaus verslo, kad net ašarą spaudžia. Ne viena ponios direktorės atstovaujama įmonė pati užsiima nuoma. Užtenka pasakyti, kad bene didžiausia asociacijos narė – „Maxima“ – užbėgo įvykiams už akių ir savo nuomininkams nuomą sumažino perpus dar balandžio pradžioj. Artimiausius mėnesius tuščias prekybos patalpas iš „Maximos“ de facto nuomos valstybė, t. y. mes. Toks sutapimas. Kai kam tiesiog nuolat sekasi.

Galima būtų dar daugiau klausimų užduoti ir gvildenti. Keli pavyzdžiai. Kuo nuoma tokia produktyvi, kad jai reikia skirti 100 milijonų? Kodėl elektroninių parduotuvių nuomininkai neturėtų gauti subsidijos (jie irgi nuomojasi parduotuves ir prekybos vietas debesyse, o jų maržos yra niekinės arba neigiamos)? Ar galima pasitikėti tuo, ką šneka Laisvosios Rinkos Instituto moterys ir Giedrius bei Vytautas, jei neseniai išėjusios prezidentės pažiūros pasikeitė 180 laipsnių? Ką per vyriausybės posėdį rūkė finansų ministras ir ar rūko (ir ką) dabartinis ekonomikos ir inovacijų ministras?

Apibendrinant, įvyko 100 milijonų vagystė iš mokesčių mokėtojų. Kai priimami tokie sprendimai, žmonės pradeda svajoti, kad Vyriausybė ištekėtų už širdžių prezidento ir negalėtų prisiskambinti pagalbos numeriu.