Pabrėžiu. Ne lagamine, o būtent ant lagamino, mat į lagamino vidų jau net nenori žiūrėti. Ten jau vis tiek nieko gero arba bent jau tvarkingai sudėto nebeliko. Ten slepiasi išsikrovęs nešiojamasis kompiuteris, niekam nereikalingos tavo idėjos, sudužusios geresnio gyvenimo viltys ir prasmirdę apatiniai. Jų, beje, Oslo tarptautiniam tu nusipirkti negali.
Nes jau gerokai po septintos vakaro, o Skandinavijoje persidirbti nereikia, nes natūralūs ištekliai panaudojami gerovės valstybei kurti ir užtikrinti. Tad parduotuvės uždarytos (net valgyti turėsi paieškoti). Pas mus, laimei, nei išteklių nėra, nei kompetencijos juos valdyti (tad parduotuvės veikia).
Tokiais atvejais dažnai apie save primena visokios senos traumos ir blogi įpročiai (stuburo išvaržos, polinkis nuodytis alkoholiu, mėtyti įmonės inventorių į sienas, kolegų ir šeimos narių siuntinėjimas rusiškais keiksmažodžiais ir kitos grožybės) bei kyla skausmas ir, kas baisiausia, savigaila.
Pasiuntęs visus, ką galėjo, o likusiems palinkėjęs labos nakties, žmogus atsigręžia į save, pradeda ieškoti atsakymų savyje (nes dalis telefono kontaktų jau miega, o kiti jį užblokavo). Dažnas savęs klausia: „kam man visa tai?“ Neretai atsakymas yra banalus (ir gražus) kaip „I love you“: vaikai.
Dėl vaikų lietuviai yra linkę stengtis ir gal net persistengti. Šitoms mažytėms mūsų pačių versijoms (kaip sugalvojo Ricky‘is Gervaisas) negaila nieko.
Kai kurie iš mūsų jaučiasi dar įdomiau. Man asmeniškai jiems negaila nieko, nes man jų pačių labai gaila. Mes padarėme neatleistiną nuodėmę, atvesdami juos į šį pasaulį gyventi tarp tokių apgailėtinų padarų kaip žmonės. Ir šią nuodėmę turime atpirkti. Už tai turime atidirbti. Už šią nuodėmę dėdės ir tėvai (tetos ir mamos – mažiau) kuo skubiau varo save į kapus. Bet kad ir kaip sunkiai dirbtų, vis tiek apsaugoti vaikų jiems nepavyksta. Vidinių pastangų kovai su išorinėmis jėgomis nepakanka. Kova tiesiog nelygi.
Bažnyčia jau parodė savo rūpestį visu gražumu. Tik senos davatkos vis dar netiki tuo, kad nė vienas popiežius dėl angeliukų nepasistengė, o airės sesės vienuolės nebuvo vėdmos. Tfu.
Lietuvoje, aišku, ir bažnyčios nereikia. Elitinis menų būrelis, pasivaikščiojimas iš mokyklos namo – užtenka tik tiek, kad mums būtų priminta, kad, kol mes gyvenam ant lagaminų atžalų ateities labui, niekas jų namie – dabartyje – nuo nieko nesaugo, negina ir niekaip nepadeda. Kas kaltas? Mes. Nes gyvename ant lagaminų, o galėjome būti šalia. Nieko kito, deja, mes neapkaltinsime, balsais nenubausime. Dar baisiau – sukalbėsime maldelę koplytėlėje, atsuksime kitą žandą. Būtent taip vyksta pažanga.
Tačiau net nereikia nusikaltimų prieš mažamečius, kad suprastum, jog vaikams bus sunkiau negu mums. Kaip rašiau praeitą savaitę, senstanti visuomenė privers mūsų atžalas arti dar daugiau.
Prasiskolinusi šalis užkels tokią mokestinę naštą, kad retas galės įsigyti būstą (t. y. sukaupti pradinį įnašą), nesulaukęs trisdešimties. Tokio ekonominio augimo, kokiu galėjome pasidžiaugti ir pasinaudoti mes, mūsų vaikai nematys – nebent kažkas jiems leis prisidėti prie Ukrainos atstatymo.
Ką daryti? Viskas paprasta.
Jei turite vaikų, stenkitės dirbti kuo sunkiau ir kuo intensyviau, kad paliktumėte Žemę – be pėdsakų (t. y. be skolų) – kuo anksčiau, t. y. gyvenkite pagal nulinio pensinio amžiaus ideologiją.
Jei jų neturite – neturėkite.
