Kol ši paskutinė moteris neįžengė į centrifugą, veiksmas negali prasidėti, taigi viskas stringa. Kariai nervinasi, pliaukši botagais, šaukia, įsikiša karininkas. Problema greitai išsprendžiama, moteris šiaip ne taip atsistoja ir su visu kūdikiu žengia į centrifugą. Kariai išlieka orūs ir humaniški – nei moters, nei jos kūdikio niekas nemuša. Tuomet jie kruopščiai uždaro liuką dviem skląsčiais, paraginus karininkui, uždega šalia padėtą fakelą ir jį numeta po centrifuga, kuri įstatyta duobėje su degiomis medžiagomis. Liepsnos liežuviai ima laižyti centrifugą, veiksmas prasideda.
Centrifuga lėtai pajuda į vieną pusę, tada – į kitą, ir ima suktis. Kariai stovi tylūs, šunys glaudžiasi prie šeimininkų, iš garsiakalbių centrifugoje pasigirsta garsai tarsi prislopinta styginių muzika. Centrifugai sukantis ant jos matosi firmos logo – viskas liudija apie puikų inžinierių ir dizainerių kūrinį, grojančią ekologišką pramogų mašiną, veikiančią be jokio iškastinio kuro. Tuo veiksmas nesibaigia – pamatome ir žiūrovus.
Besisukanti centrifuga atsispindi vitrinoje, už kurios atitraukiamos užuolaidos ir atidaromos slankios durys. Tuo metu atspindys dingsta, vietoj jo pamatome garbią senyvą publiką, įžengiančią į terasą priešais centrifugą. Visų akys įsmeigtos viena kryptimi, iš garsiakalbių skamba muzika, liokajus pilsto šampaną. Visi mandagūs ir paslaugūs, vienas kitą prilaiko, kai kurie atsisako šampano – per daug nesveika. Įstabus reginys, nuostabi patirtis.
Vertėjo nugyventi ilgą gyvenimą, kad tai pamatytum.
Ši scena seka po kitos iškalbingos scenos. Iš pradžių atrodo, kad niekas nevyksta. Centre ant stalo pastatyto stovo pririštas kažkoks gauruotas padaras, panašus į beždžionę. Prie jo galvos prijungti laidai, kairėje ant kito stalo – elektros prietaisai ir kompiuterio ekranas. Šalia prie lango stovi apkūni moteris su baltu prasegtu chalatu – tipiška laborantė – ir žiūrėdama pro langą kalbasi telefonu. Matyt, rūpestinga žmona arba mama, kuri švelniai kalbina artimą žmogų šnekėdama šį bei tą. Antrame plane matome stalių, už stiklinių durų taisantį spinteles.
Padaras sumirksi, pajudina galvą, iššiepia dantis, tada išleidžia kažkokį garsą. Jis nėra žmogus, tad garsiai šaukti nemoka, vis tik priverčia atsisukti moterį, kuri kiek sunerimsta, nes trukdomas jos pokalbis.
Tuo pačiu metu girdime elektros iškrovos garsą ir matome bangas kompiuterio ekrane. Stalius už stiklinių durų dirba savo darbą, moteris toliau kalba telefonu žiūrėdama į didmiestį už laboratorijos lango. Po kurio laiko viskas – padaro šauksmas, elektros iškrova, bangos ekrane – pasikartoja. Nieko naujo, tyrimas tęsiasi. Viskas etiška, viskas dėl pažangos.
Tiesą sakant, centrifuga – taip pat nieko naujo. VI a. pr. Kr. Sicilijos tironas Falaris, kuris krašte įvedė tvarką po demokratijos betvarkės, savo pramogai užsakė pagaminti baubiantį jautį, vėliau pavadintą Sicilijos jaučiu. Antikos graikų poliuose gerų meistrų netrūko. Už gerą užmokestį puikus meistras Perilas Atėnietis mielai sutiko pagaminti varinį jautį su ertme viduje.
Jaučio pilvas turėjo būti kaitinamas ugnimi, o viduje esančios aukos šauksmas turėjo skambėti kaip jaučio baubimas. Falaris nekantravo išbandyti naują pramogą, tad pirmoji auka tapo pats Perilas, kuris, suprantama, nebereikalavo užmokesčio. Pasak graikų istoriko Diodoro, galiausiai Sicilijos jautyje baubė ir pats Falaris, kai jis buvo nuverstas nuo sosto.
Kodėl visa tai pasakoju? Dabar įsivaizduokime, kas vyksta Lietuvos pasienyje – šiapus ir anapus sienos, šiapus ir anapus Europos Sąjungos ribos. Tiksliai to nežinome, nes siena saugoma uniformuotų žmonių su vokiečių aviganiais, o šie žurnalistų ir smalsuolių neprileidžia.
Tai, ką girdime ir matome žiniasklaidoje, atrodo maždaug taip: pasieniečiai apsupa į Lietuvos mišką pakliuvusius migrantus su kosinčiais vaikais, pasiūlo medikų pagalbą, sušildo automobilyje ir išveža nežinoma kryptimi. Vėliau per žiniasklaidą pranešama: visi migrantai apgręžti. Viskas labai humaniška ir labai etiška: migrantams suteikiama medikų pagalba, jie sušildomi ir išstumiami už sienos, kur jie toliau šąla arba beviltiškai bando prasibrauti pro pjaustančią vielą, pavadintą koncertina. Pastaroji, matyt, taip pavadinta dėl to, kad plėšomų ir pjaustomų žmonių šauksmai kažkam skamba kaip styginių koncertas arba kaip baubiantis jautis.
Centrifuga prie sienos: pirmyn – atgal. Tie, kuriems pavyko anksčiau prasibrauti, surakinti nelyginant juodaodžiai Anderssono filme ir patalpinti už grotų. Mat, jie nėra žmonės, jų kitokia odos spalva, jie kažkokie gauruočiai, jie nesuprantamai barba, taigi barbarai, kuriuos galima be teismo laikyti už grotų šešis mėnesius ar net ilgiau, jei pavyks įtikinti Seimo daugumą. Kai kurie politikai sako: viso to reikia, kad atgrasytume tuos „barbarus“. Kitas argumentas: tokiu būdu atkeršykime diktatoriui už sienos. Dar vienas argumentas: jei jų „nesurakinsime“, jie pabėgs į Vokietiją. Suprask: kaip mes pramogausime, jei visos aukos išsilakstys? Kaip gersime šampaną be koncerto?
Verčiau nepagailėkime pinigų kalėjimams. Tiesa, yra dar vienas argumentas: visi jie – teroristai, taigi grūskime juos į centrifugą, kad išgautume iš jų prisipažinimą. Kadaise inkvizicija turėjo tyrimo būdą dėl galimo raganavimo: panardindavo moterį į upę, jei ji neskęsdavo, vadinasi, kalta, jei nuskęsdavo – nekalta. Centrifuga prie sienos – geras būdas nustatyti, ar juodukas yra teroristas: jei jis ištveria ją, vadinasi, kaltas, todėl jį reikia įkalinti.
Ar mes tikrai turime kariauti su migrantais? Vytautas Didysis, kadaise į Lietuvą atvežęs totorius ir karaimus, neapsiriko: ilgus šimtmečius jie buvo ištikimiausi kovotojai, gynę Lietuvos valstybę. JAV sociologas Richardas Florida nustatė, kad aukštas katilo indeksas (Melting Pot Index), t.y. migrantų gausa, suponuoja regiono ekonominį suklestėjimą, taigi ir gerovę. Perfrazuosiu Algio Mickūno mintį: po dvidešimties metų lietuvė pelnys Nobelio premiją, o jos vardas bus Lao Tzu.
Galbūt problema ne ta, kad turime „net“ keturis tūkstančius migrantų, o ta, kad turime „tik“ keturis tūkstančius?
Tam, kad būtų kompensuota emigracijos padaryta žala, reikėtų bent keturių šimtų tūkstančių imigrantų. Tam, kad netrūktų darbuotojų įmonėse, kad vėl atsidarytų uždarytos mokyklos, kad atsigautų regionai, kad papilnėtų Sodros biudžetas ir kad padidėtų pensijos. Kai atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, skirtingai nei latviai ir estai, visiems kitataučiams suteikėme pilietybę ir pelnėme jų lojalumą. Tačiau dabar mokomės ne iš savo istorijos geriausių pavyzdžių, o iš blogiausių diktatūrų. Be teismo grūsdami žmones už grotų ugdome teroristus, kurie kada nors norės atkeršyti Lietuvai.
Galbūt mums tai neįdomu? Tegu kažkas smaginasi, o mes turim savų problemų. Dalykas tas, kad Seimas, leidęs be teismo laikyti migrantus įkalintus šešis mėnesius, drauge paskelbė teisinės valstybės pabaigą. Dabar – jie, vėliau – tautinės ar seksualinės mažumos, ar tiesiog kitaminčiai. Jei reikės įvesti tvarką, visus – už grotų be jokio teismo. Ar tai demokratijos pabaiga?
Reikia pripažinti, kad demokratijos pabaiga artėja labai demokratiškai: dėl to nusprendžia Seimo dauguma, o jo valią belieka vykdyti uniformuotiems pareigūnams su vokiečių aviganiais.
Visa tai vyksta mums plėtojant pažangą ir vaikantis visuomenės gerovės. Ar pažangai, kurią atspindi vis naujesnio modelio centrifugos, trukdo paistalai apie žmogaus teises? Jei tuo įtikinsime Europos Sąjungą, visai Europos civilizacijai ateis falarių ir perilų laikas.
Kariaujant su diktatūra anapus mūsų civilizacijos ribos labai lengva tapti diktatoriais šiapus jos. Viena detalė verčia manyti, kad jau esame anapus, o ne šiapus sienos.
Kai prieš kelerius metus Suomija patyrė migrantų antplūdį, Suomijos prezidentas pasiūlė jiems savo namus. Dabar Lietuvos ūkininkams pasiūlius jiems pagalbą, valdžia jiems pagrasino baudžiamosiomis bylomis.
