„Mažeikų naftos“ pardavimas bendrovei „Williams“, Lietuvos įstojimas į NATO, skalūninių dujų išteklių žvalgymo teisės suteikimas bendrovei „Chevron“, Valstybės saugumo departamento darbo metodai, CŽV kalėjimų paieškos Lietuvoje, pedofilijos problema, Lietuvos piliečių vardų rašymo nelietuviškais rašmenimis ir Lietuvos vietovardžių dubliavimo lenkiškai ir rusiškai klausimas, anglų kalbos invazija, Holivudo filmų kokybė, liberalizmo ideologija, amerikonizmas – tai tik dalis diskusijų susilaukiančių temų, bent jau tiek jų mums savo trumpame straipsnelyje „Kaimas trolina Lietuvą“ suspėjo priminti žinomas apžvalgininkas Vladimiras Laučius. Ir ne tik priminė, bet ir visas šias problemas išanalizavo, išsprendė, paskelbė griežtą verdiktą ir uždarė. Ir tam užteko vos puspenkto tūkstančio spaudos ženklų!
Be abejo, toks lakoniškas didelės problemų sankaupos sprendimas reikalauja ne šiaip įžvalgumo ar senamadiško argumentų dėstymo. Visų pirma reikia keisti mąstymą. Gal net mąstymo organą – pavyzdžiui, išjungti smegenis ir pasitelkti į pagalbą Kremlių. Tai – ypatingas mąstymo būdas, leidžiantis atsisakyti daugelio mąstymo stereotipų. Iš tiesų, kam reikalingas tas argumentuotas kalbėjimas? 4,5 tūkst. ženklų jam neužteks, taigi, yra pavojus atbaidyti skaitytoją teksto ilgumu ir sudėtingumu, be to, dar galima nusišnekėti ir nieko neįtikinti. Geriau jau kirsti iš peties!
Pirmiausia tenka subendravardiklinti visas tas įvairiaplaukes problemas ir įvairių pastarojo meto protestų dalyvius: „Visus šiuos protestuotojus vienija du dalykai: jų siekiai atitinka Kremliaus interesus ir yra nukreipti prieš didesnę Amerikos įtaką Lietuvos ekonomikai ir politikai.“
Sakyčiau, tai esminė V. Laučiaus tezė, nuo kurios atsispiriant jau galima sukti ir link pabaigos, gražiai ir šmaikščiai užbaigiant tekstą. Kai klausimas iškeliamas taip „principingai“, tai, tiesą sakant, ir tie 4,5 tūkst. ženklų atrodo ne taip jau mažai, gal net kiek per daug. Ką čia daug apie tuos Kremliaus agentus kalbėti? Pakanka įvardinti!
Čia turiu iškart atsiprašyti gerbiamo V. Laučiaus, kad išvis kalbu apie jo tekstą, tarsi jame būčiau ką nors naujo perskaitęs – pavyzdžiui, kažką tokio, už ką pats V. Laučius būtų atsakingas. Jei pasižvalgytume po internetus, laikraščių ir žurnalų puslapius, paklausytume politikų ir politikos apžvalgininkų pasisakymų, tokių mąstymo Kremliumi pavyzdžių Lietuvoje rastume ne tiek jau ir mažai. Laiku ištartas žodis Kremlius jau ne vieną garbų asmenį išvadavo nuo priedermės kaip nors argumentuoti savo nuomonę, sutaupė daug laiko ir intelektualinių pastangų.
Gal tik ne visada į vieną tekstą būna sutelkta tiek daug ir įvairių problemų – nuo naftos iki pedofilijos, nuo gramatikos iki skalūnų, nuo VSD iki Holivudo. Būtent šis platus problemų spektras ir patraukė mano dėmesį. Iš tiesų, jei visi mąstymą Kremliumi praktikuojantys politikai ir politikos žinovai mokėtų taip grakščiai spręsti problemas, kaip V. Laučius, tai jau po kokių trijų tokių straipsnių būtų išspręstos visos Lietuvos problemos, o paskui – nuoboduliui nuvaikyti – galima būtų padėti kaimynams – ir ne tik jiems!
Apskritai, jeigu kada nors bus sudarinėjama mąstymo Kremliumi chrestomatija, aptariamas V. Laučiaus tekstas galėtų būti įtrauktas į ją vietoj įvado. Nesgi jame ne tik parodyta, kokias įvairias problemas galima greitai ir galutinai pribaigti žodžiu Kremlius, bet ir kaip reikia ryžtingai, negailestingai ir be teisės į apeliaciją nurašyti visus neteisingai jas sprendžiančius.
Štai dar viena verta dėmesio V. Laučiaus mintis: „Kai šitie personažai sueina krūvon ir pradeda savo šou, piršte peršasi vienas žodis: kaimas. Ne tas tikrasis, gerbtinas kaimas, o kaimas kaip didelė ir gūdi provincija, kuria jie stengiasi paversti visą Lietuvą ir ypač jos politiką.“ Ką gi, sprendžiant iš čia pateikto vertinimo, V. Laučiaus lyg ir nepavadinsi kaimo vaiku, bet vis dėlto, sako, egzistuoja ir kažkoks dar ten gerbtinas kaimas, kuris nėra provincija. Jei ne provincija, tai turbūt metropolija, manding sostinė. Taigi, spėčiau, kad turimas galvoje Vilnius, o jame gyvenantis V. Laučius – tikras kaimietis, bet ne iš, atsiprašant, gūdžios provincijos, ne! Provincijoje žmonės mąsto senamadiškai, galvomis, o sostinėje nūnai madinga mąstyti Kremliumi. Dar galima pasakyti, kad anas negerbtinas provincijos kaimas tiesiog siautėja, t. y. reiškia V. Laučiui nepriimtiną nuomonę, susispietęs į kokias nors protesto akcijas.
Pademonstravus kalbos gimtosios gražumą, nereikia užmiršti ir senovės graikų kalbos: „Senovės graikai žodžiu idiōtēs vadino (...) kaimo reikalams tesutvertą asmenį“. Turbūt turimi galvoje tam netikram, negerbtinam, provincijos kaimui sutverti asmenys. Taip jiems ir reikia. Ir tegu negalvoja, kad V. Laučius moka tik lietuvių kalbai adaptuotą žodį „idiotas“. Jei reikės, kitą kartą ir graikiškomis raidėmis gali parašyti!
Na štai ir visas turinys, gerbiamieji. Paprasta, ar ne? O jei paprasta, tai ir genialu. Bet rašau čia ne dėl turinio. Reikia gi kartą įvardinti tą mąstymo būdą. Kad eilinį kartą su juo susidūrę galėtume jį atpažinti ir su šį mąstymo būdą atstovaujančiais tekstais pasielgti pagal savo nuožiūrą, skonį ir išsilavinimą.