Jei nori tiesiog atkartoti, ką sako statistikos departamentas, tuomet visad gali sakyti, kad atlyginimai auga, kainos ne, ir eikit į šoną vidutinį atlyginimą gaunantys plebėjai nelaimingi, nieko jūs nesuprantat. Toks puikus statistikos reporterio darbas nėra nei blogas, nei neteisingas.
Tačiau norint vertinti ne statistinius, o ekonominius sąryšius, taip kalbėti negalima. Nes bet kokios kalbos apie augimą ir to ekonomines, ne bukai teorines, implikacijas turėtų pirmiausia prasidėti nuo bazės, kurią auginame. Kitaip augimo sąvoka yra beprasmė.
Štai jei Lietuvoje kavos poreikis padidėtų trečdaliu, pasauliui tai nieko nereikštų. Tačiau jei tas pats nutiktų Kinijoje, kavos eksportuotojai bei pardavėjai šaudytų šampaną ir švęstų gyvenimą.
Dėl to joks pasaulyje vietą užsitarnavęs ekonomistas ar analitikas nesiima analizuoti Lietuvos kavos rinkos ir skelbti džiugesio pasauliui. Mes bendrai tos kavos išgeriame per mažai, kad pokyčiai mūsų vartojime kam nors rūpėtų.
Tas pats galioja ir atlyginimams. Žmogui, kuris uždirba 600 eurų, tiek atlyginimo augimas, tiek bet kokia infliacija yra juntama visiškai kitaip nei tam, kuris uždirba 3000 eurų. Buhalterine prasme, savaime suprantama, abi sumas uždirbantys žmonės už visas prekes moka vienodai. Nes moka tiek pat eurų. Todėl statistine ir bukai buhalterine prasme jiems ir kainų bei atlyginimų pokyčiai daro vienodą įtaką.
Tačiau ekonomine prasme atlyginimas yra vartojimas. O vartojimas turėtų būti matuojamas ne atsiskaitymo priemone (pinigais), bet realiai gaunamomis prekėmis ir paslaugomis. Todėl ekonomine prasme galima teigti, jog didesnį atlyginimą uždirbantys žmonės prekes bei paslaugas gauna pigiau nei tie, kurie uždirba mažesnius pinigus.
Panagrinėkime du teorinius pavyzdžius. Tomą, kuris uždirba 600 eurų, bei Mildą, kuri uždirba 3000 eurų. Nusipirkę daiktų už 100 eurų buhalterine prasme jie patiria vienodas išlaidas. Tačiau ekonomine prasme, skirtingas – Tomas patiria 16,6 procento, o Milda vos 3,3 procento siekiančias ekonomines sąnaudas.
Kodėl? Nes 100 eurų sudaro 16,6 procentų Tomo ir 3,3 procentus Mildos atlyginimo. Tad realiai tą pačią nominalią sumą išleidę, abu patiria skirtingo dydžio išlaidas.
Idant būtų lengviau, normalizuokime. Pereikime į ekonominį pasaulį, kur tiek Tomas, tiek Milda per mėnesį gauna 100 pinigų.
Tačiau už daiktus jie moka skirtingas sumas, kurios atspindi, kiek daiktas kainuoja mūsų pasaulyje. Remiantis aukščiau aprašytu pavyzdžiu, 100 eurų mūsų pasaulyje kainuojantis daiktas Tomui kainuos 16,6, o Mildai 3,3 ekonominio pasaulio pinigus.
Pradėkime nuo mokesčių už namus. Tarkime, Milda ir Tomas gyvena Vilniuje, tame pačiame bute, kuris jiems kainuoja 400 eurų per mėnesį. Kadangi gyvena kartu, moka jie po lygiai (po 200 eurų). Kas Mildai suvalgo 6,6 ekonominius pinigus, o Tomui net 33 ekonominius pinigus. Tad vien po išlaidų už gyvenimą, Tomas beturi 67 pinigus. Tuo tarpu Milda vis dar turi daugiau nei 93 ekonominius pinigus.
Susimokėjus už butą, reikia kažką valgyti. Kartu šie žmonės per mėnesį pravalgo 300 eurų, po 150 kiekvienas. Kas Mildai kainuoja dar 5, o Tomui 25 pinigus. Todėl po maisto pirkimo Milda lieka su 88,4 pinigais, o Tomas su 41 pinigu.
Dar gyvenime reikia drabužių, į kirpyklą, pas dantistą nueiti. Kas per mėnesį tai kainuoja dar bent 100 eurų – arba 16,6 Tomo ir 3,3 Mildos pinigus. Taip pat reikia už transportą, internetą, mobilų ryšį sumokėti, kas vienam bent 50 eurų kainuoja – arba 16,6 Tomo ir 1,6 Mildos pinigus.
Tad vien po šių esminių būtinųjų išlaidų, Tomas būna išleidęs beveik visus ekonominius pinigus ir likęs su vos 16 jų. Tuo tarpu Milda būna išleidusi tik 16 pinigų ir likusi su 83. Kas reiškia, kad Milda pramogauti eina viena, nes Tomas nebeturi už ką.
Kas reiškia, jog bepramogaudama ji susipažįsta su už Tomą turtingesniu ir pramogauti sau galinčiu leisti Alfredu, pradeda su juo romaną ir pabėga į Paryžių. Bet čia toks liūdnesnis, tai geriau grįžkime prie temos.
O grįžus prie temos pirmiausia akivaizdu, kad kuo didesnės tavo pajamos, tuo realiai mažiau tu moki už prekes ir paslaugas. Tačiau tokia įžvalga yra visiškai triviali ir neįdomi. Kur kas įdomiau pažiūrėti į atlyginimų augimą bei kainų pokyčius ne iš statistinės, bet ekonominės pusės.
Įsivaizduokime, kad kainos nesikeičia, ir tiek Mildos, tiek Tomo būtinųjų išlaidų krepšelis susiveda į 500 eurų. Tačiau tiek vienam, tiek kitam atlyginimas kyla 10 procentų – iki 3300 Mildai bei iki 660 Tomui. Tokiu atveju, po būtinųjų išlaidų, Mildai lieka 85 pinigai, o Tomui lieka visi 24 pinigai.
Techniškai abiems geriau. Tačiau praktiškai Milda kaip turėjo daug pinigų, taip ir turi. Na, o Tomas kaip buvo su paskutiniais centais kišenėje, taip ir liko – gali nebent papildomai kokį kartą per mėnesį į miestą išeiti ir išleisti savo papildomus 8 ekonominius pinigus už vakarienę su Milda.
Iš kitos pusės, jei vertinsime kainų augimo įtaką, situacija dar įdomesnė. Tarkime, atlyginimai nesikeičia ir lieka ties 3000 bei 600, tačiau būsto kaina šokteli 10 procentų. Todėl Mildai ekonomine prasme būstas brangsta 0,66 pinigais, o Tomui 3,3 pinigais.
Jei vienu metu auga ir atlyginimai, ir brangsta būstas, Tomo 60 eurų atlyginimo padidėjimo trečdalį realiai suvalgo vien 20 eurų prisidėjusios būsto įmokos. Tuo tarpu nuo prie Mildos prisidėjusių 300 eurų, tie dvidešimt yra visiškai nejaučiama suma.
Todėl pasakymas, kad atlyginimai auga sparčiau nei kainos ir visi turėtų tai jausti bei tuo džiaugtis, nėra teisingas.
Esmė, jog nuo mažos bazės augantis atlyginimas gali nepadengti tam tikrų būtiniausių produktų kainų pokyčių.
O ir bendra statistikos departamento skaičiuojama infliacija yra verta dėmesio tik tada, kai uždirbi bent 2–5 tūkstančius eurų.
Tuo tarpu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų, kurie uždirba 600 eurų į rankas, būsto, transporto bei paprasčiausių paslaugų kainos sudaro neproporcingai didelę dalį viso vartojimo, dėl ko jų realiai patiriama infliacija yra kur kas didesnė nei skelbiami oficialūs kainų pokyčiai.
Kitaip sakant, jei uždirbi 600 ir iš jų 300–400 skiri ne maisto produktams, o butui, transportui, dantistui, kirpyklai ir retkarčiais nutinkančiam išėjimui į lauką, tai tavo infliacija realiai gali siekti 10–20 procentų. Nes jei kelių biudžeto eilučių suma padidėja vos 60–100 eurų, taip ir nutinka.
Tuo tarpu uždirbant 3000 eurų, tas pats 60 eurų bendrų išlaidų padidėjimas reikš vos 2 procentų viso infliaciją.
Kas, jei atlyginimas augs 5 procentais (150 eurų), visiškai nevers mažinti realaus vartojimo, net leis jį didinti. Tuo tarpu uždirbančiam 600 eurų tas pats 60 eurų visų vartojamų produktų brangimas, net ir po 5 procentų atlyginimo padidinimo (30 eurų), reikš naujo biudžeto lipdymą ir tam tikrų dalykų atsisakymą.
Būtent dėl to, jog realia ekonomine prasme turtingesni už tas pačias prekes moka mažiau, kyla daugiausiai ginčų dėl atlyginimų ir kainų didėjimo. Viskas priklauso nuo to, su kokia baze pradedi. Jei uždirbi daugiau, atlyginimų augimas jaučiasi labiau nei kainų didėjimas. Jei mažai – liūdesėlis.