Pasaulis nepasikeitė. Milijonai metų evoliucijos nebuvo atsukti per vieną ketvirtį. Žmonės vis dar nori bendrauti, dirbti ir laisvai gyventi. Visos fantazijos apie amžiams pasikeisiančią realybę ir mūsų elgesį dingsta net šaknų neįleidusios. Tik bus galima, žmonės vėl gyvens lygiai taip pat, kaip gyveno iki CoViD-19.
Gyventi karantino sąlygomis vis sunkiau. Pasaulyje visuomenės kyla prieš ribojimus ir įvairiomis priemonėmis siekia normalizacijos. Matysime vis daugiau teisminių procesų, emocijų pliūpsnių. Kuriomis tikrai skubės pasinaudoti politinės jėgos (ypač populistinės), kurdamos sau palankius naratyvus. Kuriems mes turime nepasiduoti.
Lietuvoje neigiamas emocijas gerai išnaudoja nuėjusi valdžia. Ji ir visą savo valdymo laikotarpį mėgo statyti fantazija paremtus emocinius naratyvus. Buvo kova prieš prekybos centrus, kuri vyko tik medijose. Tuomet buvo kovojama prieš vaistines. Dar vėliau prieš bankus. Buvę valdantieji turi ypatingą gebėjimą rasti dideles emocijas keliančius visuomenės priešus ir tuomet užsukti bevertę muilo operą. Kurios pagrindinis tikslas ne konkretūs veiksmai, skirti kovai su pasirinktu priešu, o bandymas parodyti, kad visi aplink blogi, tik mes geri.
Ši meistrystė niekur nedingo. Tautos patraukti į opoziciją, jie vis dar kuria pasakas. Apie tai, kaip dabartinė valdžia viską riboja žymiai labiau nei praeita. Kaip nauji valdantieji nemoka kovoti su pandemija. Kaip viskas prieš metus tvarkoma buvo žymiai geriau, nei yra dabar. Visiškai realiais duomenimis nepagrįsti ir pritempti kaltinimai – klasikinis modelis.
Nors griežta pirminė reakcija į CoViD-19 buvo turbūt vienintelis neabejotinai teisingas ir geras praeitos valdžios sprendimas, tuomet pandemijos grėsmė buvo daug kartų mažesnė. Praeitų metų kovą ar balandį Lietuvoje viso patvirtintų CoViD-19 atvejų buvo mažiau, nei šių metų sausį naujų atvejų buvo patvirtinama per dieną. Todėl, jei jau bandysime lyginti, nuėjusi valdžia tiesiog aiškina, kad jie ir už 20 km/h viršytą greitį sodindavo iki gyvos galvos, kai tuo tarpu naujoji valdžia tai daro tik tais atvejais, kai žmogus girtas sukelia avariją, kurioje miršta žmonės. Todėl tarp naujosios ir senosios valdžios veiksmų jokio skirtumo nėra.
Akivaizdus absurdas.
Dar labiau absurdiškai ir apgailėtinai pamokymai atrodo, kai žinome, jog 2020 rudenį su pandemija praeita valdžia beveik nesitvarkė. Egzistuoja tikimybė (tai ne teiginys, o tik asmenine nuomone grįstas spėjimas), jog nueinant valdžia suprato greičiausiai pralaimėsianti rinkimus. Dėl ko pandemija ir arši kova su ja buvo palikta prioritetų pabaigoje. Idant būtų daugiau vietų jau po rinkimų politinius taškus rinkti, aiškinant, kaip su pandemija blogai tvarkosi naujoji valdžia.
Bet šia tema, kuomet susitvarkysime su pandemija, tikiuosi tiek parlamentinių, tiek teisminių tyrimų. Kurie parodys, ar rudenį stebėti veiksmai tebuvo nepamatuotas optimizmas, ar elementari nekompetencija, ar piktybiškas elgesys. Tokie tyrimai privalo būti atlikti, nes politinių taškų rinkimas, net ir teorinis, negali eiti prieš valstybės interesus. Vien tam, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės, visuomenė turi žinoti faktus ir suprasti, kodėl su pirmąja banga taip sėkmingai susitvarkę asmenys leido Lietuvai tapti didžiausiu CoViD-19 židiniu Europoje.
Aišku, piktintis dėl to jau vėlu. Pirmiausia reikia kovoti su pandemija. Gera ir teisinga kova leidžia uždusinti visas oponentų kuriamas pasakas. Tačiau su dideliais pažadais ir dar didesniais visuomenės lūkesčiais atėjusi naujoji valdžia kartais sugeba vėl ir vėl pamesti kamuolį.
Viena yra sutvarkyti rastą jovalą ir imtis būtinųjų priemonių krizei spręsti. Kiek gerai tai padarytum, svarbiau antra, tai yra tolimesnio valdymo dalis. Su kurios bent jau komunikacija dabartinei valdžiai sekasi sunkokai. O kartais net labai prastai.
Šiuo metu gyventojams leidžiama susidaryti ir vis stiprinti įspūdį, jog mūsų šalį pandemijos laikotarpiu valdo ne tiek valdžia, kiek ekspertai. Kas, aišku, nėra blogiausias scenarijus. Bet tikrai ne optimalus. Nes ekspertai nėra suburti valdyti. Jie suburti tam, kad patartų ir siūlytų atsakymus į konkrečiai jiems suformuluotas užduotis, klausimus tam tikroje jų srityje.
Kiekviename banke yra pinigų plovimo prevencijos padaliniai. Jei jiems būtų paskirta valdyti banką kaip pagrindinę užduotį nurodant kuo įmanoma mažesnę pinigų plovimo riziką, tuomet bankas labai greitai užsidarytų. Nes pinigų plovimo rizikos šaltinis yra klientai. Kuo mažiau klientų, tuo mažiau rizikos. Norint riziką visai pašalinti, reikia išvaikyti visus klientus.
Bet bankai, ar bet kokios kitos įmonės, nėra tokiais principais valdomi. Nes verslą valdant tik per rizikos mažinimo pusę, verslas visada bankrutuoja. Tam struktūroje ir yra finansų direktoriai, įmonės vadovai, valdybos. Jie surenka duomenis iš visų padalinių – tiek rizikos valdymo, tiek pardavimų – ir tuomet jau bando nuspręsti, kokią riziką prisiimti yra racionalu.
Dabar atrodo, kad Lietuvoje sprendimai priimami tik klausant ekspertų, kuriems nurodyta įvardinti priemones, kuriomis būtų užkirstas kelias pandemijai. Akivaizdu, kad pandemijai kelią galima užkirsti visiškai apribojant visus socialinius kontaktus (arba pašalinant visus galimus viruso nešiotojus, kas būtų nelabai populiaru) iki pandemija pasibaigs. Tai yra pats greičiausiais ir paprasčiausias atsakymas.
Tačiau kaip įmonėje ateina vadovas ir priima sprendimą, kad tikėtina rizika nepateisina visų klientų išvarymo, taip valstybėje vyriausybė turėtų nuspręsti, kokia rizika yra patenkinama ir kada rizikos valdymo sukuriami neigiami efektai yra didesni, nei rizikos materializacijos atveju patiriami nuostoliai. Vadovų darbas yra balansuoti ir ieškoti geriausią grąžą nešančio sprendimo, o ne riziką mažinti iki nulio. O jei nesigauna balansuoti su turimais ekspertų atsakymais į klausimus, reikia sugalvoti tokius klausimus, kurie leistų atrasti balansą.
Niekada nebūna situacijų, kurios turėtų vienintelį sprendimą. Visuomet yra vienas aiškiausiais ir paprasčiausias sprendimas (kuris dažnai nebūna teisingas). Tačiau šalia jo yra daugybė kūrybiškų, proaktyvių ir netikėtų sprendimų. Kurie gali leisti pasiekti tą patį tikslą tik kitomis priemonėmis.
Greičiausiai balanso yra ieškoma. Greičiausiai kuriami ir gudrūs pandemijos valdymo sprendimai, kurie neapsiriboja elementariu visko uždarymu. Tačiau pagal pateiktus normalizacijos scenarijus ir visą komunikaciją visuomenei, kol kas tuo pasidžiaugti nesigauna.
Kol kas atrodo, kad bet kokias diskusijas apie judėjimą pirmyn laimi vien tik pandemijos keliamų rizikų minimizavimo argumentai. Pandemijos rizika yra vertinama kaip didžiausia įmanoma grėsmė valstybei ir net minimalios tikimybės pandemijai atsinaujinti vertinamos kaip maksimalų nuostolį galintys sukelti sprendimai, nepaisant su tų rizikų minimizavimu prisiimamų kitų rizikų.
Labai tikiuosi, jog taip tik atrodo. Jog visi scenarijai bus smarkiai koreguojami. Bus atsižvelgiama ne tik į matematinius epidemijos modelius, tačiau ir į išorinius veiksnius, taip pat socialinį kontekstą, kuriame dėliojami tie modeliai. Kad valstybė nėra valdoma tik pandemijos rizikų mažinimo principu, beveik nekreipiant dėmesio į kitus aspektus. Kad karantinas ir socialinių kontaktų ribojimas nėra laikomas panacėja.
Bet to galima tik tikėtis. Nes visa oficiali komunikacija vis labiau verčia galvoti, kad bet kokios, net minimalios, pandemijos rizikos užgožia visas kitas valstybės gyvenimo rizikas – verslo, emocinės sveikatos, politinio nestabilumo, kol kas neįmanomų nustatyti ilgalaikių padarinių. O vienintelis priimtinas būdas pandemijos rizikas mažinti yra kuo įmanoma apriboti socialinį gyvenimą.
Belieka laukti, kol tokios prielaidos bus paneigtos ir jas galėsime nurašyti dėl laiko trūkumo ne iki galo sudėliotai komunikacijai. Na o realybė bus žymiai geresnė.
