Trinkelizacijos arba plataus spektro ir masto betonavimo darbai mums pažįstami puikiai. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą už struktūrinių fondų pinigus į reikalingą (arba ne) infrastruktūrą, miesto aikštes, fasadų atnaujinimus, keliukus ir panašius projektus sudėjome begalę milijonų. Labai lengvai galėtumėme sudėti ir dar tiek pat. Procesai jau puikiai sustyguoti, pinigų keliai ir klystkeliai visiems aiškūs, sistema galėtų lengvai LEAN ir AGILE sertifikatus gauti.
Nereikia dėl to pykti. Lietuvai atsinaujinti ir į savęs gražinimą, esminės infrastruktūros gerinimą investuoti nebuvo blogai. Šios investicijos nebuvo efektyviausios griežtai monetarine prasme. Tačiau antakių operacijas žmonės ne dėl monetarinės naudos juk darosi. Ok, ne visi, kai kurie tik dėl jos. Bet gražesniu būti visuomet maloniau.
Todėl sakyti, kad iššvaistėme struktūrinių fondų pinigus, negalime. Bet kokiu atveju per metus nuo įstojimo į ES visapusiškai paaugome. Pakilome nuo dugno, pasiekėme maždaug 80 proc. ES pragyvenimo vidurkio, na, o Vilniaus gyventojai jau gyvena geriau nei vidutinis Europos Sąjungos pilietis. Tad viskas, jei ne gerai, bent normaliai.
Bet tikėtis tolimesnės konvergencijos ar didelių šuolių be strateginių investicijų yra naivu. Jei prieš 50–70 metų, norint įgyti konkurencinį pranašumą reikėdavo statyti autostradas, gamyklas ir užtikrinti pramoninės infrastruktūros efektyvumą, šiandien tokių investicijų grąža žymiai mažesnė.
Kiek ironiška, tačiau šiandien gražiai sutvarkyta miesto aikštė, daranti tą miestą patrauklesniu, ilguoju laikotarpiu gali būti svarbesnė miesto konkurencingumui nei koks rimtas aplinkkelis. Tad mūsų trinkelizacijos ekspertai buvo tik savu laiku nesuprasti genijai.
Šiandien pasaulyje didžiausią vertę kuria ne iš pramoninių miestų rajonų kokybiškais aplinkkeliais prekes vežantys sunkvežimiai, o informacinių technologijų infrastruktūrą ir resursus bendrąja prasme naudojantys projektai. Kurių vykdytojams ne maksimalus galimas tonų kiekis per dieną į ir iš miesto galimas įvežti, o gražūs parkai, jaukios kavinės, saugi aplinka ir švarūs ežeriukai apylinkėse yra svarbu.
Šis pasaulio pokytis skambiai vadinamas ketvirtąja pramonės revoliucija ir dažnai žymiai ilgesniais ir gudresniais žodžiais būna aprašomas. Bet iš esmės užtenka suprasti, jog visuomenės poreikis vartoti įprastus fizinius produktus eina į antrą planą, dėl ko gyvenimo kokybę gerinančios paslaugos arba virtualūs produktai generuoja vis daugiau vertės. Na, o tokiems produktams kurti reikia ne betoninės, o informacinės infrastruktūros.
Ilgą laiką Lietuvoje realių strategijų neturėjome visai. Būdavo kokie nors popieriniai planai apie skaitmenizacijos didinimą mažinant biurokratiją, kiekvienam vaikui mokytojas prestižinė profesija, arba pusės metų projektukai, žinomi DRĄSI ŠALIS arba REAL IS BEAUTIFUL pavadinimais.
Kartais kokia vidaus ar išorės organizacija nupiešdavo normalų strateginį planą, kuris, po trumpo viešo aptarimo ir pristatymo, nuguldavo į stalčius geresnių dienų laukti.
Skirtingai nei įprasta, šiandien COVID -19 suteiktų galimybių išnaudojimo planą lyg ir turime – Ateities ekonomikos DNR planas. Pavadinimas nėra iki galo aiškus, bet Finansų ministerijos tinklapyje pakabintos PDF versijos pradžioje matome DNR ir roboto rankos vizualizaciją, kas nuteikia daugmaž teigiamai. Tačiau einant gilyn minčių kyla įvairiausių.
Kabinėtis prie žodžių ir formuluočių galima visuomet. Kartais tai yra tiesiog bandymas užkurti beprasmį ginčą, kuris nukreiptų dėmesį nuo pagrindinės temos.
Bet kartais, kaip, pavyzdžiui, taisant studentų darbus, gilinimasis į formuluotes ir sakinių konstrukciją labai gerai parodo, ar žmogus tikrai supranta, ką rašo, ar tiesiog atkartoja, ką kažkur girdėjo.
Kelios citatos iš DNR plano. Kuomet planas kalba apie klasikinę infrastruktūrą, kalbama taip:
(a) susisiekimo su tikslinėmis šalimis gerinimas, t. y. investuojama į šalies susisiekimo su tikslinėmis šalimis gerinimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies pasiekiamumui oru (esamų skrydžių krypčių atkūrimas, naujų pritraukimas ir vystymas).
(b) investicijų pritraukimo infrastruktūros plėtra, t. y. investuojama į verslo poreikius atitinkančių teritorijų, sklypų ir pastatų vystymą (laisvųjų ekonominių zonų (LEZ), pramonės parkų ir kitose pramoninėse teritorijose esančių sklypų vystymas).
(c) verslui aktualios infrastruktūros šalies viduje gerinimas, t. y. investuojama į verslui aktualią infrastruktūrą šalies viduje (pvz., elektros pasiūlos užtikrinimas, kelių, vedančių į teritorijas, kuriose kuriamos darbo vietos, jūrų, oro uostų infrastruktūros plėtra, pasienio kontrolės punktų infrastruktūros pritaikymas ES atvykimo ir išvykimo sistemai, išmaniosios melioracijos pritaikymas sausringiems laikotarpiams).
Viskas labai aišku ir konkretu. Skliausteliuose mintys ir teiginiai dar labiau sukonkretinami. Mes šiuos procesus labai gerai suprantame, daug metų su jais dirbame ir aiškiai žinome, ką konkrečiai turime padaryti, idant pasiektumėme išsikeltus tikslus. Viskas aišku, puiku.
Tuomet pereikime į toje pačioje plano dalyje, vos keliomis pastraipomis aukščiau, esančią investicijų į skaitmeninę ekonomiką ir verslą detalizaciją. Ten teigiama:
(a) tradicinio verslo skaitmeninimas ir žiedinės ekonomikos skatinimas, t. y. investuojama į įmonių skaitmeninimą ir produktyvumo didinimą, inovacijas maisto ir pakuočių srityse, klasterių skaitmeninimą (pvz., dirbtinio intelekto taikymas, pramonės 4.0 plėtra).
Atsiprašau, ką ? Darysim dirbtinį intelektą, kuris šitą sakinį galėtų paaiškinti ? Nes vienintelis, kas man aišku, tai kad maisto ir pakuočių srityse dirbančios įmonės gaus eurų. Daugiau pavienius žodžius suprantu, tačiau jų visų paskirties šiame sakinyje nei kiek.
Prirašyta labai daug protingų ir didelių žodžių. Bet įmonių skaitmeninimas ir produktyvumo didinimas be konkretumo neturi prasmės. Visos įmonės siekia didinti produktyvumą, kas šių dienų pasaulyje iš esmės reiškia skaitmeninimą. Tad ką mes čia naujo konkrečiai prie to pridedame? Kuo tiksliai prie to prisidės valstybė? Nes skliausteliuose parašyta dirbtinio intelekto taikymas (kur? kaip? prie ko?) bei pramonės 4.0 plėtra (apie ką yra visas šitas planas), kas nėra konkretizavimas, o labiau dar didesnis subendrinimas.
Ok, toliau:
(b) paskatos verslui investuoti į naujų produktų kūrimą, verslo modelių adaptaciją, t. y. priemonės, skatinančios verslo kilimą vertės grandine galutinio vartotojo link, eksporto plėtrą ir diversifikaciją.
Atsiprašau, atsiimu žodžius, punktas (a) buvo aiškus. Ten bent nebuvau skatinamas kilti vertės grandine galutinio vartotojo link.
Kaip? Kažkaip. Bus ten priemonės, kurios aaa, na, skatins, žinot, ten grandine va ta kilti nu link galutinio vartotojo ir visa kita, daugiau klausimų neatsakinėsim.
Pasirodo, verslai šiaip nesiekia investuoti į naujų produktų kūrimą ir verslo modelių adaptaciją. Tai nėra integrali verslo dalis. Valstybė bus inovatyvi ir pasiūlys verslams daryti verslą taip, kaip verslai daro verslą jau tūkstančius metų. Nuostabu. Du tūkstančiai dvidešimtaisiais metais Lietuva, pasinaudojusi COVID -19 krize ir iš jos ateinančiais milijardais, pamokys verslą verslo darymo pagrindų. Verslas nuo nulio komanda jau turbūt turi paruošusi mokymus ir pasirašiusi projektėlį.
Galėčiau cituoti dar daug ir, vardan teisingumo, būtų DNR plane ir konkretesnių vietų, kuomet kalbama ne apie klasikinę infrastruktūrą. Tačiau visame plane konkretumo būtent apie klasikinę infrastruktūrą yra pakankamai. Bet kuriam skaitančiam bus aišku, ko Lietuva sieks šioje srityje.
Tuo tarpu kuomet kalbama apie inovacijas arba naudojami bereikšmiai dideli žodžiai (klasterių skaitmenizacija, pramonės 4.0 plėtra), kurie be konkrečių detalių neturi absoliučiai jokios prasmės, arba kišamos iki skausmo banalios tezės (paskatos verslui investuoti į naujų produktų kūrimą), kurios yra visiškai bevertės ir beprasmės.
Gerai, jog planas yra. Planas visuomet yra gerų darbų pradžia. Tačiau visi planai yra stiprūs tiek, kiek jie praktiškai įgyvendinami. Jei savo plane labai konkrečiai apsibrėži tris dalykus ir detaliai aprašai, kaip tuos dalykus ketini pasiekti, tuomet juos ir pasieksi. Tuo tarpu lakoniškai ir abstrakčiai aprašytos plano dalys įgyvendintos nebus niekuomet.
Dėl to vienok džiugu, kad pagaliau turime planą. Bet tuo pačiu metu ir baisoka, nes yra akivaizdu, kad trinkelizaciją vykdyti mokame itin gerai ir esame pasiruošę jai skirti bet kokią sumą pinigų. Na, o kai kalbame apie ketvirtąją pramonės, realių žinių ir aiškaus supratimo apie tai, ko reikia šios pramonės kūrėjams bei dalyviams, mes vis dar neturime. Turime tik begalę gražių, skambių ir protingų frazių, kurios leidžia padaryti prezentaciją ir parodyti, ką kažkur girdėjome.
Nors realiai, net jei kas šautuvą tarp akių įremtų, negalėtumėme paaiškinti, ką tiksliai turėjome galvoje, kai rašėme apie dirbtinio intelekto taikymą.
Tikiuosi, kad taip tik atrodo. O realybėje visos skambios frazės yra ne tuščios, tačiau paremtos įžvalgomis, kitų šalių praktika, akademiniais ir verslo tyrimais. Dėl ko pavyks ne tik 1,5–2 jardus skirti ekonominei infrastruktūrai bei klimato kaitai ir energetikai, tačiau ir likusius 2 investuoti į ateities Lietuvą.