Tautvydas Marčiulaitis. Kas mokytojus mylėjo labiausiai?

Augantis ažiotažas dėl mokytojų atlyginimų pastaruoju metu tapo viena pagrindinių temų. Visi kaltina visus, o kaip visad kalčiausi lieka valdantieji. Bet turbūt pirmą kartą per ilgą laiką dabartinius valdančiuosius kaltinti reikėtų mažiausiai. Bent jau taip rodo skaičiai, kuriuos kaupia mūsų statistikos departamentas.

Žiūrint į pastarųjų dešimties metų atlyginimų pokyčius Lietuvoje, galima greitai padaryti kelias išvadas. Pirmiausia, per krizę atlyginimai mažėjo daugeliui. Po krizės vidutinis atlyginimas 2008 metų lygį pasiekė tik 2013 metais.

Tad atsistatyti ekonomikai prireikė gerų ketverių metų. Bendrai nuo 2008 pradžios iki antro šių metų ketvirčio pabaigos, vidutinis metinis atlyginimo augimas siekė maždaug 4 procentus. Šiandien vidutinis atlyginimas yra didžiausias per visą Lietuvos istoriją.

Bet vidutinis visų šalyje dirbančiųjų atlyginimas, nors ir įdomus, nėra pagrindinė tema. Įdomiau pasižiūrėti, kaip sekėsi švietimo darbuotojams ir kuri valdžia juos mylėjo labiausiai.

Taip pat skirtingiems laikotarpiams priskirsime skirtingus pavadinimus.

Nuo 2008 iki 2012 bus dešiniųjų laikai, nuo 2012 iki 2016 - kairiųjų, o nuo 2016 - gandro.

Dešiniųjų laikais turėjome krizę. Vertinti tokius metus yra pakankamai sudėtinga, nes didžiausios pasaulinės finansų krizės fone rodyti meilę mokytojams yra mažų mažiausiai nelengva.

Tad nieko keisto, jog nuo 2008 iki 2012 (imtinai) švietimo darbuotojų atlyginimai augo vos 5 procentais. Būtent tiek augo ir bendrojo vidurinio ugdymo darbuotojų atlyginimai. Na, o dėstytojų atlyginimai per tuos metus paaugo 9 proc.. Per tą patį laikotarpį vidutinis atlyginimas Lietuvoje sumažėjo 2 proc.

Galima daryti išvadą, jog dešiniųjų metais, nors gyvenimas buvo sudėtingas ir bendrai Lietuvos gyventojai turėjo tenkintis mažesniu atlyginimu, švietimo darbuotojai nebuvo skriaudžiami.

Kas yra labai gerai, nes būtent sunkiais laikais rodyti kažkam, kas yra gyvybiškai svarbu valstybės vystymuisi, dėmesį ir palankumą yra būtiniausia.

Žinoma, strategiškai tuo metu būtų buvę logiška švietimo darbuotojų, gydytojų, policininkų, ugniagesių atlyginimus padvigubinti. Tai būtų buvęs stiprus signalas rinkai – jei norit gyventi gerai ir nebijoti krizės, tapkit naudingi visuomenei. Tuomet jumis bus pasirūpinta.

Nes realiai, ar koks biuro karys arba mažas verslininkas per krizę bankrutuos, nėra niekam įdomu. Tuo tarpu jei bankrutuoja gydytojas ar mokytojas, turime aibę žmonių liečiančią problemą.

Kaip ir ilgalaikes pasekmes dėl sudaryto įspūdžio, jog valdžia svarbiausiais žmonėmis valstybėje rūpintis nenori. Tuo tarpu jei sunkiausiu laikotarpiu pati svarbiausia profesija pasiūlo dvigubai didesnį nei rinkos atlyginimą, niekam nekyla klausimų, kur dirbti tikrai verta.

Per kairiųjų erą švietimo darbuotojų atlyginimų augimas nuo šalies vidurkio atsiliko maždaug 11%, vidurinio ugdymo darbuotojų 14%, o dėstytojų 18%. Kas rodo kažką ant neapykantos ribos visiems švietimo darbuotojams.

Tautvydas Marčiulaitis

Bet jokių kraštutinumų dešiniųjų valdymo metais nebuvo. Švietimo darbuotojai buvo kiek įmanoma prisaugoti ir nors saugoti juos buvo galima labiau, bet švietimo darbuotojų atlyginimų augimas lenkė šalies vidurkį net 7 proc. Tad dešinieji švietimą bent jau mėgo.

Sekanti, tai yra kairiųjų era, truko nuo 2012 iki 2016. Tai buvo nuostabūs metai visiems Lietuvos gyventojams. Per tuos metus (imtinai) vidutinis atlyginimas Lietuvoje augo net 27 proc. ir pasiekė visų laikų aukštumas. Tačiau per tą patį periodą švietimo darbuotojų atlyginimai augo vos 16 proc. Vidurinio ugdymo darbuotojų atlyginimai nuo 2012 iki 2016 augo 13 proc., na, o dėstytojų tik 9 proc.

Būtent šis laikotarpis buvo tragiškiausias švietimo sistemai per pastaruosius dešimt metų. Nors ekonomika augo ir vidutinis pilietis tapo turtingiausias per visą Lietuvos istoriją, švietimo darbuotojai, o ypač universitetų dėstytojai, buvo numesti į užribį.

Valdantieji, geriausiais per visą istoriją Lietuvai ekonomine prasme metais, net nesugebėjo surišti vidutinio švietimo darbuotojo atlyginimo augimo su vidutinio šalies atlyginimo augimu.

Turbūt geriausiai šiuos tamsiuosius amžius modernios Lietuvos istorijoje apibūdina švietimo ministrės reakcija į mokytojų prašymą skirti jiems keliasdešimt milijonų eurų. Nes jie buvo tikrai būtini mokytojams išgyventi. Švietimo ministrė, kartu su visa valdžia, ramiai pasakė, kad pinigų nėra iš kur paimti ir darykit, ką norit.

Kas yra vienas didžiausių cinizmo nepriklausomoje Lietuvoje pavyzdžių. Nes kuomet valstybė rinkoje gali skolintis už nulines palūkanas, o ekonomika auga neregėtais tempais, garsiai pasakyti, kad prioritetinei sričiai negalime skirti keliasdešimties milijonų, tai yra po kablelio procento nuo metinio biudžeto, nėra tiesiog ciniška.

Tai yra iš esmės šlykštu ir už tokius dalykus reikėtų pagal senuosius krikščioniškus papročius bausti už raganavimą arba pasityčiojimą iš įsivaizduojamo draugo danguje.

Per kairiųjų erą švietimo darbuotojų atlyginimų augimas nuo šalies vidurkio atsiliko maždaug 11 proc., vidurinio ugdymo darbuotojų 14 proc., o dėstytojų 18 proc.. Kas rodo kažką ant neapykantos ribos visiems švietimo darbuotojams.

Galiausiai turime gandro erą. Kurioje valdantieji teigia, kad mokytojais yra rūpinamasi ir būtent ši valdžia švietimo darbuotojus teigia mylinti labiausiai. Nuo 2016 iki 2018 antro ketvirčio pabaigos (imtinai) vidutinis atlyginimas Lietuvoje augo 17 proc.

Per tą patį laikotarpį švietimo darbuotojai bendrai jautė 13 proc. augimą, bendrojo vidurinio ugdymo darbuotojų algos augo 12 proc., o dėstytojų net 23 proc. Kas siunčia daugiaprasmius signalus.

Nes vienok per dvigubai trumpesnį laikotarpį atlyginimai švietimo sektoriuje augo kone tiek pat, kiek per visą kairiųjų erą. Tuo pačiu metu dėstytojų atlyginimai augo maždaug pusantro karto daugiau nei per kairiųjų ir dešiniųjų eras kartu sudėjus.

Tačiau vidurinis ugdymas dėmesio sulaukė ne tiek ir daug, čia augimas atsiliko nuo vidutinio šalies atlyginimo augimo.

Vienaip ar kitaip, atlyginimų didėjimas švietimo srityje, įvertinus laikotarpį, yra tikrai pats didžiausias per pastaruosius dešimt metų. Nors ir vidutinio atlyginimo augimas tuo pačiu periodu buvo labai aukštas, tačiau, kaip matom iš praeities, vidutinio atlyginimo augimas gali švietimo srities ir nepaliesti.

Bet teigti, jog gandro eroje švietimo darbuotojai, o ypač dėstytojai, yra nemylimi negalima.

Remiantis skaičiais ir statistika, ši era yra pati geriausia dirbti švietimo sistemoje, jei vertinsime iš atlyginimų pusės.

Įvertinus ir platesnį istorinį kontekstą, švietimo sistema pas mus užmiršta buvo jau ilgą laiką. Jokia viena valdžia (nebent praeita) negali būti laikoma labiausiai atsakinga už tai, ką turime dabar. Rimtų fundamentalių reformų ir didelių finansinių resursų metimo į švietimą reikėjo ne šiandien, ne vakar ir ne prieš 5 metus.

Tai turėjo būti daroma nuo 1990 metų. Nuosaikiai, struktūrizuotai, užtikrintai ir remiantis ilgalaike strategija.

Nes tiesiog taip imti ir sutvarkyti visko per dieną neįmanoma. Nėra priežasčių, kodėl IT darbuotojas turėtų uždirbti daugiau nei mokytojas. Ypač įvertinus vienų ir kitų pasiūlos bei paklausos santykį rinkoje.

Juo labiau, kad visi IT darbuotojai, ekonomistai, teisininkai yra tik įrankiai. Tai yra perkamos ir parduodamos funkcijas vykdančios prekės, kurias sprendimų priėmėjai lengva ranka keičia ir mėto vieni kitiems.

Tik šių profesijų darbuotojų ego dažniausiai neleidžia šios tiesos pripažinti – dėl ko jie taip dažnai būna taip mielai juokingi.

Tuo tarpu švietimo darbuotojai yra vieni iš nedaugelio kuriančių realią ilgalaikę strateginę vertę. Bet, atsižvelgiant į atlyginimus, šiandien to tikrai nesimato. Ir ne tik pas mus. Daugelis pasaulio valstybių susiduria su ta pačia ateityje brangiai kainuosiančia problema. Tik čia iš užsienio pavyzdžio galėtumėme neimti.

Galėtumėm tiesiog būti kvailiais, kurie pasako, kad nuo rytojaus visi švietimo darbuotojai gaus dvigubai daugiau, nei gauna šiandien.

Tokiu atveju po 10-20 metų dabartiniai valdantieji būtų herojais. Nepaisant visų pridarytų nesąmonių.