Aprimo ir dalies tėvų išgąstis dėl nežinojimo, kaip paaiškinti savo vaikams, kodėl jie mato barzdotą moterį.
Praėjus LR prezidento ir Europos parlamento rinkimams, Lietuvos parlamentas pagaliau grįžta prie nuoseklesnio darbo, kurį pertraukė rinkiminė kampanija. Parlamentas birželio pradžioje prie įprasto darbo grįžta su pasiūlymais pagerinti vaiko teisių padėtį šalyje.
Tiesa, galbūt reikia atkreipti dėmesį, kad šie pasiūlymai nesusiję su Austrijos pergale Eurovizijoje. Turiu omenyje konservatoriaus Rimanto Jono Dagio prieš metus pasiūlytą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisą, kuria į Lietuvos įstatyminę bazę būtų įdiegta naujovė – vaiko prigimtinė teisė į tėvą ir motiną, kuri neva kyla iš lyčių skirtingumo bei motinystės ir tėvystės tarpusavio papildomumo.
Tuo pat metu Civilinio kodekso pataisomis siekiama šeimos santykių teisinį reglamentavimą papildyti „tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo” principu.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pataisos su tam tikrais pakoregavimais, jei tik jos būtų įgyvendintos, būtų visai naudingos užtikrinant vaiko teises Lietuvoje. Deja, realybė yra tokia, kad šios įstatymo pataisos beprasmės – naujos į Lietuvos teisės sistemą įtrauktos normos realybėje nebus įgyvendinamos ir realiai nepagerins vaiko teisių padėties šalyje.
Projektas iš esmės yra apvelkamas gražiu saldainio popierėliu, sudarant įspūdį, kad norima tikrai tik gero – aiškinamajame rašte rašoma, kad įstatymai koreguojami siekiant apsaugoti vaiko prigimtinę teisę į tėvą ir motiną. Deja, tolesni postringavimai apie pilnaverčiam vaiko vystymuisi svarbius ir unikalius tiek tėvo, tiek motinos vaidmenis, susijusius su lyčių skirtumais, kuriuos prisiimti gali tik atitinkamos lyties asmenys, grąžina į realybę.
Šiek tiek keista, kad projekto iniciatorius nepaskaitė Vaiko teisių konvencijos, kurioje tiksliau pasakyta, kad vaiko prigimtinė teisė – žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam. Jokių užuominų apie konkrečius tėvų vaidmenis, kylančius iš lyčių skirtingumo, niekur nerasime - nebent religinių organizacijų pasisakymuose, akcentuojančių tradicinės šeimos svarbą ir prigimtinę vaikų teisę į tėvą ir motiną.
Projekto iniciatoriai aiškinamajame rašte niekur neužsimena apie skaudžią Lietuvos vaikų, augančių vaikų namuose, realybę.
Lietuvoje šiuo metu valstybinėse institucijose – vaikų namuose, auga daugiau nei 4 tūkstančiai vaikų. Kažin, ar įstatymo iniciatoriai rengdami pataisas bent kiek pagalvojo apie šiuos vaikus, kurie apskritai neturi galimybių augti šeimoje, būti globojami mylinčių ir jais besirūpinančių tėvų.
Lietuvoje vaikų namų deinstitucionalizacijos – tai yra valstybės globojamų vaikų perkėlimo į šeimas ir valstybinių nuolatinės globos institucijų panaikinimo, procesas yra sustojęs dėl pačių politikų abejingumo šiai opiai problemai. Klausite, kodėl iniciatoriai apie tai neužsiminė? Nes tai jiems tiesiog nerūpi ir dar ilgai nerūpės.
Norint pakeisti situaciją, reikia daug politinės valios. Situaciją galima pakeisti ir realiai užtikrinti tų 4 tūkstančių vaikų, augančių valdiškuose vaikų namuose, visavertį vystymąsi šeimoje. Tačiau to pakeisti kosmetiniais įstatymų pataisymais, įtraukiant į juos tris žodžius, papildant dirbtinai sukurtais ir neveiksmingais principais, neįmanoma.
Minėtų įstatymų pataisos jau praėjo pirmąjį barjerą Seime. Dėl jų dar kartą bus balsuojama birželio pradžioje. Parlamento sprendimas parodys politikų brandą – ar jie suvokia, kokios realios problemos egzistuoja šalyje, ar jie apie tai neturi nė žalio supratimo.
Antruoju atveju būtų dar kartą imituojamas darbas - įstatymo pataisos dėl pataisų, nieko nekeičiantys pasiūlymai, postringavimai apie neįkainojamą tradicinės šeimos ir tradicinių vertybių (įskaitant prigimtinę vyro teisę kumščiais paauklėti savo žmoną) naudą, ideologinė kova prieš tos pačios lyties šeimas, kuriose augantys vaikai neva patiria didesnę žalą nei augantys valdiškuose vaikų namuose.