Nuo pat pradžių beveik niekas neabejojo, jog tai – Rusijos KGB darbas. Rusijos slaptosios tarnybos tuo užsiima seniai ir nuodijimo bei žudymo metodus vis tobulina.
Samas Yossmanas, buvęs BBC rusų tarnybos populiarių radijo laidų vedėjas, Lietuvoje išleistoje knygoje „Šaltojo karo samdinys“ aprašo dramatišką agento Nikolajaus Chochlovo, priklausiusio Rusijos saugumo grupei, vykdžiusiai politines žmogžudystes, bei kitų šnipų istorijas.
Pateikiame S. Yossmano knygos „Šaltojo karo samdinys“ (2016 m., „Mažoji leidykla“, bendraautorė Inga Liutkevičienė) ištrauką.
***
1974 m. vasaros pabaigoje man vėl paskambino A. Šifrinas, pasakė, kad su manimi norėtų susipažinti vienas žmogus. Susitikome, prieš mane stovėjo pagyvenęs žmogus pražilusiomis žandenomis, labai panašus į Charlesą Dickensą.
Tai buvo Nikolajus Chochlovas. Apie jį girdėjau, skaičiau jo knygą „Teisė į sąžinę“. Kai Vokietija 1941 metais užpuolė Sovietų Sąjungą, jis buvo devyniolikos. Jį paėmė į armiją, į NKVD batalioną. Vėliau jis tapo žinomo sovietinio šnipo Pavelo Sudoplatovo diversijos grupės, kuri užsiimdavo politinėmis žmogžudystėmis, diversantu.
1942 m. N. Chochlovas surengė Baltarusijos gauleiterio Wilhelmo Kube nužudymą. N. Chochlovas surado moterį, kuri į jo lovą įdėjo bombą su laikrodžio mechanizmu. Pagal šią tikrą istoriją sukurtas žinomas sovietų filmas „Laikrodis sustojo vidurnaktį“. Po karo ketverius metus N. Chochlovas, prisidengęs svetima lenkiška pavarde, dirbo NKVD šnipu Rumunijoje, padėdavo Rumunijos komunistams.
1954 metais gavo NKVD įsakymą Vokietijoje užmušti NTS (Narodno Trudovoj Sojuz) vadą Georgijų Okolovičių (Liaudies darbo sąjunga, kuri buvo įkurta 1930 metais Jugoslavijoje rusų baltagvardiečių, pabėgusių po revoliucijos).
Tai buvo pagrindinė antisovietinė rusų organizacija Vakaruose. Įsakymą 1954 metais, jau po J. Stalino mirties, davė N. Chruščiovas, nes labai bijojo, kad NTS suvienys ne tik rusus, bet ir visus kitus komunizmo priešus Rytų Europoje. NTS bendradarbiavo ir su lietuviais, ir su ukrainiečiais, ir su visais kitais, pasiruošusiais kovoti su Sovietų Sąjunga. N. Chruščiovas iš tikrųjų bijojo, kad NTS pabudins Rusiją kovoti su sovietiniu režimu.
Tada, kai N. Chochlovą nusiuntė į Vokietiją užmušti G. Okolovičių, jis jau buvo perskaitęs daug knygų ir žinojo, kas iš tikrųjų yra komunizmas. Susiradęs G. Okolovičių Frankfurte, jis jam papasakojo apie įsakymą. Susisiekta su Amerikos CŽV – Centrine žvalgybos valdyba, – jie pažadėjo išvežti iš Sovietų Sąjungos N. Chochlovo žmoną Janą ir jų mažą sūnelį ar bent atvežti juos į Amerikos ambasadą Maskvoje, jei Nikolajus viską papasakos spaudos konferencijoje.
N. Chochlovas ryžosi prabilti. Pasibaigus spaudos konferencijai prie jo priėjo vienas CŽV agentas ir ištarė: „Atsiprašau. Nieko neišėjo.“ Jie nesugebėjo N. Chochlovo žmonos ir sūnaus išvežti į JAV ambasadą. Janą Chochlovą nusiuntė į gulagą, kur ji kalėjo penkerius metus, sūnus buvo išsiųstas į vaikų namus kaip tautos priešo atžala. Po patirtų išgyvenimų Nikolajus parašė knygą „Teisė į sąžinę“. Pirmojo leidimo viršelis buvo užmaskuotas, ant jo – žinomas sovietinis detektyvas „Ir vienas lauke karys“, o vidiniuose puslapiuose atspausdinta N. Chochlovo knyga „Teisė į sąžinę“. Ji buvo išversta į daugelį užsienio kalbų.
Kai N. Chochlovas pabėgo, po trejų metų, 1957-aisiais, NKVD (tada jau pervadinta į KGB), stengėsi jį nunuodyti radioaktyviu taliu. Viena sena rusų emigrantė, niekas nežinojo, kad ji buvo NKVD agentė, įpylė jam nuodų į kavą restorane, bet vokiečiai daktarai jį išgelbėjo. Po to keletą metų jis dirbo Pietų Vietnamo prezidento Ngo Dinh Diemo antikomunistinių reikalų patarėju, padėjo kovoti su Šiaurės Vietnamu.
Iš Saigono N. Chochlovas išvažiavo į JAV, baigė universitetą Kalifornijoje ir tapo klinikinės psichologijos profesoriumi. Daug metų dėstė San Bernardino universitete. Kaip ir Avramo Šifrino, taip ir Nikolajaus Chochlovo biografijoje apstu neaiškių vietų. Pavyzdžiui, jis visą laiką tvirtino 1952 metais atsisakęs išpildyti generolo P. Sudoplatovo įsakymą nužudyti Aleksandrą Kerenskį, priešrevoliucinės Rusijos Laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką, gyvenusį Paryžiuje. Kai Rusijos emigrantai norėjo jį išrinkti pasauliniu kovos su komunizmu Rusijos vadu, J. Stalinas išsigando ir asmeniškai davė nurodymą generolui P. Sudoplatovui užmušti A. Kerenskį. Tas esą pasirinko N. Chochlovą. Chochlovas neva atsisakė vykdyti įsakymą. Kuo J. Stalino laikais baigdavosi atsisakymas vykdyti įsakymą, nereikia aiškinti. N. Chochlovas pareiškė, kad tai buvęs jo protestas prieš politinius žudymus. Esą jis savanoriškai išėjo iš tos organizacijos, bet savanoriškai iš Lubiankos galėjo išeiti tik į kapines.
Amerikoje N. Chochlovas užsiimdavo ne tik psichologija, bet ir parapsichologija, telepatija ir telekinezija, kurios vadinamos pseudomokslu.
***
Miunchene susipažinau su Olegu Tumanovu, sovietų jūreiviu, o emigracijoje „Laisvės radijo“ rusų skyriaus redaktoriumi, gal porą metų už mane vyresniu. Nuoširdus ir draugiškas žmogus, deja, gėrė kaip arklys dieną ir naktį. Bet iš ryto visada sėdėdavo savo darbo vietoje. 1960-ųjų pabaigoje Olegas iššoko iš laivo, plaukiančio prie pat Libijos, ir pasiekė krantą. Anglai jį priglobė, padėjo įsidarbinti „Laisvės radijuje“.
Niekada nebūtum pagalvojęs, kad šis šaunus vyras galėtų dirbti KGB agentu, deja, jis šnipinėjo KGB ir 1986 metais grįžo atgal į Sovietų Sąjungą, surengė spaudos konferenciją, perdavė daug medžiagos, nes per 20 metų darbo „Laisvės radijuje“ sukaupė žinių ir archyvą. Iki šiol rusų emigrantai Vakaruose ginčijasi, ar jis buvo atsiųstas kaip šnipas, kai iššoko iš laivo prie Libijos krantų, ar jį KGB užverbavo Anglijoje, kur jį kamavo tėvynės ilgesys. O. Tumanovui nepatiko gyventi tarp svetimtaučių anglų, vokiečių. Jis buvo atviros ir plačios širdies rusas, mėgęs tik rusų literatūrą, klausęsis tik rusų radijo ir rusiškų dainų. Bet 1974, kai susipažinome, nei aš, nei niekas negalėjo net pagalvoti, kad Olegas dirbtų KGB agentu. Jis buvo kompanijos siela, visų mėgstamas, puikus pasakotojas, turėjo gerą humoro jausmą.
***
Perbėgėlių su įdomia praeitimi BBC dirbo daug. Jurijus Cariunovas buvęs Maskvos Patriso Lumumbos Tautų draugystės universiteto dėstytojas, o jo tėvai užėmė aukštas pareigas partijoje. Jis su žmona ir vaiku gyveno Nigerijoje ir dėstė institute. Lėktuvo bilietą į Maskvą sąmoningai pirko su persėdimu Amsterdame. Jurijus įlipo į lėktuvą, mažoje rankinėje gulėjo revolveris. Įnešti rankinę į lėktuvą jam padėjo jo studentas nigerietis. Tais laikais oro uostuose netikrindavo, galėjai įsinešti į lėktuvą net ir patranką. Jurijus buvo iš anksto apsisprendęs, kaip elgsis, jei sovietai sužinos, kad jis ruošiasi bėgti į Vakarus ir jį norės areštuoti. Viena kulka būtų skirta žmonai, viena sūnui ir viena jam. Vos atskridęs į Olandiją, oro uoste paprašė politinio prieglobsčio. Pagal diplomatinius reikalavimus, iškviestas sovietų konsulas Olandijoje. Jiedu kalbėjosi, šalia stovėjo rusiškai suprantantis Olandijos saugumo darbuotojas. Sovietinis konsulas Jurijui labai garsiai ir maloniai pasakė: „Sugrįžk, mes viską suprantam, bloga nuotaika, visi gali padaryti klaidų. Sugrįžk, viską išspręsim, pamiršim“, o pro sukąstus dantis, taip, kad girdėtų vien J. Cariunovas, ištarė: „O jei nesugrįši, visą tavo šeimą ir giminę sunaikinsim, neliks net pėdsakų.“ Jurijus atsisakė grįžti. BBC Jurijus garsėjo kaip didžiulis sionistų palaikytojas, nors buvo rusų stačiatikis. Jo kabinete kabėjo Izraelio politikų nuotraukos. Jis mėgdavo kartoti: „Niekada nebuvau Izraelyje, bet jei ten prasidės karas, stosiu į Izraelio armiją savanoriu. Esu sovietų karininkas, išmanau karinius dalykus, galėsiu jiems padėti.“ Deja, Buš Hause jau nebuvo Vladimiro Rodziankos, pop muzikos laidų vedėjo, Sovietų Sąjungoje žinomo pseudonimu „Johnny“, kurį klausytojai labai mėgo. Bet jie net negalėjo pagalvoti, kad jis yra Michailo Rodziankos, ikirevoliucinės Rusijos Dūmos pirmininko proanūkis. Iš Londono jis persikėlė į Berlyną. Dirbo eksperimentinio teatro režisieriumi.
Vasaros pabaigoje gavau užduotį parengti reportažą. Temzės pakrantėje stovėjo rusų laivas „Tovarišč“. Pasiėmiau sunkų juostinį magnetofoną „Uher“ ir įlipau į laivą. Ant denio skambėjo komplimentai didžiajai Anglijai, didžiajai anglų liaudžiai, kartu su Sovietų Sąjunga kariavusiai prieš Hitlerį. Kapitonas man leido pakalbėti su kursantais. Nuvedė į specialią kajutę. Kai tik uždarė duris, pasigirdo kažkoks triukšmas, bet aš nekreipiau dėmesio. Baigęs įrašą ir išėjęs, supratau – į kajutę su triukšmu jie atvedė mane tyčia – interviu nesigirdėjo. Sovietų saugumo atstovai darė viską, kad tik niekas nekalbėtų atvirai apie BBC tarnybą rusų kalba. Tąkart pasimokiau, daugiau visada pats rinkdavausi interviu vietą.