Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.
Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai.
O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 4–11)
Kai kalbame apie žmones, būti „sužvejotam“ nėra gėda ar nelaimė, bet reiškia būti išgelbėtam. Pamąstykime apie žmones, sudužus laivui, esančius atviroje ir audringoje jūroje šaltą naktį. Išvysti tinklą ar numestą gelbėjimo ratą jiems reiškia ne pažeminimą, bet priešingai – didžiausio jų troškimo išsipildymą. Kaip žinia, Bažnyčioje niekas nėra tik žvejys ar tik žuvis. Tam tikru atžvilgiu visi esame kartu ir viena, ir kita. Kristus vienintelis yra tik žvejys.
Prieš tapdamas žmonių žveju (Lk 5, 10), Petras buvo pats ne kartą sužvejotas. Net tiesiogine žodžio prasme, jis buvo sužvejotas, kai eidamas vandeniu išsigando ir vos nenuskendo (Mt 14, 30–31); ir ypač tada, kai tris kartus išsigynė Viešpaties (Lk 22, 56–62). Jis turėjo patirti, ką reiškia būti „paklydusia avele“, kad taptų geru ganytoju; turėjo būti ištrauktas iš nuopuolio gelmių, kad suprastų, ką reiškia būti žmonių žveju.
Nors ir skirtingai, tačiau visi pakrikštytieji yra vienu metu ir sužvejoti, ir žvejai. Čia atsiveria didžiulė veiklos erdvė pasauliečiams. Kunigai yra labiau pasirengę būti ganytojais negu žvejais. Jiems dažnai yra lengviau maitinti Dievo žodžiu ir sakramentais žmones, kurie retkarčiais užsuka į bažnyčią, ir daug sunkiau sekasi eiti ir ieškoti nutolusiųjų. Lieka atvira žvejų tarnystė. Pasauliečiai krikščionys, būdami tiesiogiai įtraukti į visuomenės gyvenimą, šiuo požiūriu tampa nepakeičiami bendradarbiai.
Jėzaus žodžiu patikėjęs ir užmetęs tinklus, Petras ir jo valties draugai sugavo tokią daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Tada, rašoma, „jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą“ (Lk 5, 7). Taip pat ir šiandien Petro įpėdinis ir tie, kurie yra su juo valtyje – vyskupai ir kunigai – kviečia esančius kitoje valtyje – pasauliečius – ateiti jiems į pagalbą.
