Sekmadienio Evangelija. Tikėti, kad pažintum

Daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki.“

Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.“ Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“ (Jn 6, 60–69)

Praeituose sekmadieniuose apmąstėme Jėzaus kalbą, pasakytą Kafarnaumo sinagogoje, apie „gyvybės duoną“ po to, kai pamaitino tūkstančius žmonių penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvimis. Šiandien Evangelija pateikia mokinių reakciją į šią kalbą.

Visų pirma, evangelistas Jonas, kuris buvo kartu su kitais apaštalais, praneša, kad „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66). Kodėl? Dėl to, kad netikėjo Jėzaus žodžiais: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, kas valgo mano kūną ir geria mano kraują gyvens per amžius“ (Jn 6, 51. 54).

Išties tuo metu sunkiai priimami ir suprantami žodžiai. Šis apreiškimas liko jiems nesuvokiamas, nes jie jį suprato materiale, vien tiesiogine prasme, o tuose žodžiuose skelbiamas Jėzaus velykinis slėpinys, kur jis dovanoja save patį dėl pasaulio išganymo: naują buvimą Šventoje Eucharistijoje.

Matydamas, kad daugelis jo mokinių pasitraukia, Jėzus kreipėsi į apaštalus sakydamas: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67). Kaip kitais atvejais, taip ir šį kartą Petras atsako Dvylikos vardu: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68–69).

Šventasis Augustinas († 430) viename pamoksle sako savo tikintiesiems: „Ar atkreipėte dėmesį, kaip Petras, Dievo malonės dėka ir Šventosios Dvasios įkvėptas, suprato Jėzų? Kodėl suprato? Todėl, kad įtikėjo. ‘Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.’ Tu mums duodi amžinąjį gyvenimą dėl mūsų aukodamas savo prikeltą kūną ir kraują. ‘Mes įtikėjome ir pažinome.’ Jis nesako: ‘mes pažinome ir po to įtikėjome’, bet: ‘mes įtikėjome ir po to pažinome’. Įtikėjome, kad galėtume pažinti. Jei, išties, būtume norėję pažinti prieš įtikint, tai nebūtume sugebėję nei pažinti, nei tikėti. Ką įtikėjome ir ką pažinome? ‘Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus’, tai yra, kad tu esi pats amžinasis gyvenimas, ir kūne bei kraujyje mus teiki tai, kas pats esi!“

Pagaliau Jėzus žinojo, kad tarp dvylikos apaštalų taip pat buvo vienas, kuris netiki: Judas Iskarijotas. Judas irgi galėjo pasitraukti, kaip tą padarą kai kurie mokiniai; tiksliau, turėjo pasitraukti, jei būtų buvęs sąžiningas. Bet pasiliko su Jėzumi. Pasiliko ne dėl tikėjimo ar iš meilės, bet dėl slapto ketinimo atkeršyti Mokytojui.

Kodėl? Kadangi Judas jautėsi išduotas Jėzaus, ir nusprendė, kad jis savo ruožtu išduos Jėzų. Judas buvo zelotas ir norėjo pergalingo Mesijo, vadovaujančio sukilimui prieš romėnus. Jėzus nuvylė jo lūkesčius. Bėda, kad Judas nepasitraukė ir jo didžiausia kaltė buvo apgaulė, kuri yra velnio žymė. Todėl Jėzus pasakė Dvylikai: „Tarp jūsų vienas yra velnias“ (Jn 6, 70).