Nors dykumą suvokiame kaip tuščią tylos erdvę, kurioje beveik nėra vyksmo, tačiau Evangelija perteikia labai reikšmingus Jėzaus išgyvenimus.
Štai, pavyzdžiui, evangelistas Morkus, skirtingai nuo kitų evangelistų, aprašydamas Jėzaus buvimą dykumoje, įterpia iš pirmo žvilgsnio gana keistą sakinį: „Jėzus buvo kartu su žvėrimis” (Mk 1, 13).
Žinoma, dykumoje galima sutikti vilkų, šakalų, gyvačių, net liūtų, tačiau šios savitos evangelisto užuominos prasmė yra kita.
Jėzus yra lyg naujas ir tobulas Adomas, gyvenantis pasaulio sode, taikoje su visa kūrinija. Sodo priešingybė – dykuma – tampa sutaikinimo ir išgydymo vieta.
Mintys krypsta į garsiąją pranašo Izaijo ištrauką, kur aprašomas Mesijo laikmetis kaip grįžimas į kūrinijos harmoniją pagal Kūrėjo planą:
„Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu – juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą“ (Iz 11, 6–8).
Laukiniai žvėrys, naminiai gyvūnai ir žmogus praranda savo atšiaurumą ir gyvena greta vienas kito. Tai simbolis teisingumo ir meilės kupino pasaulio, kurį pradėjo Jėzus Kristus, tačiau kuriam įsigalėti vis dar trukdo šėtonas.
Maldoje ir kovoje su pagundomis žmogaus širdis, o sykiu ir visa kūrinija, yra perkeičiama. Tada atšiauri dykuma išnyksta, plėšrūs žvėrys, kurie dažniausiai yra mumyse, o ne šalia mūsų, tampa švelnūs ir mylintys.
