Visi trys nubausti vienodai, tačiau skiriasi bausmės padariniai. Anot gerojo nusikaltėlio, Jėzus nepadarė nieko blogo.
Jis žino ir mato, kad Jėzaus „nusižengimas“ kitokio pobūdžio, nesmurtinis, kad šis kartu su juo nukryžiuotasis tikrai daro Dievo veidą regimą, yra Dievo Sūnus.
Paprastai manoma, kad karalius turi būti galingas, turtingas asmuo. Tačiau toks karališkumas Jėzui nebūdingas.
Jo karališkumas ir buvimas karaliumi nuaustas iš nuolankumo, tarnavimo ir meilės, jo pirmutinė paskirtis – tarnauti, padėti, mylėti.
Kaip tik ant kryžiaus gerasis nusikaltėlis suvokė, kad šis bejėgis yra tikrasis Karalius – tas, kurio laukė Izraelis ir greta kurio jis troško būti ne tik ant kryžiaus, bet ir šlovėje.
Šv. Kirilas Aleksandrietis († 444) komentuoja: „Tu matai jį nukryžiuotą ir jį vadini Karaliumi. Tu tiki, jog tasai, kuris pakelia patyčias ir kančią, įžengs į dievišką šlovę.“
Pagal evangelistą Joną, dieviškoji šlovė jau yra, net jei kryžiaus sudarkymo ir paslėpta (Jn 1, 14; 2, 11; 7, 18; 8, 54; 17, 24).
Tačiau ir Luko tekste ateitis yra skelbiama iš anksto dabartyje, kai Jėzus pažada atgailaujančiam plėšikui: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).
Dievo išganomoji intervencija nesiremia praeities įvykių prisiminimais. Tačiau negalima jos sieti vien tik su ateities nepaprastais potyriais.
Ji išsipildo hic et nunc – čia ir dabar pabrėžiant, kad žmogui yra svarbiausia „šiandien“, nes „čia ir dabar“ pildosi išganymas.
Šv. Ambraziejus († 397) pastebi: „Tasai meldė, jog Viešpats jį prisimintų, kai ateis į savo Karalystę, tačiau Viešpats jam atsakė: ,Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje‘.“
Dievo malonė visada smarkiai pranoksta tai, ko mes melsdami prašome. Viešpats visada dovanoja daugiau: prašai tave prisiminti, o jis nuveda tave į savo Karalystę.
