„Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas.
Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę. Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.“ (Jn 17, 11–15)
Romos Katalikų Bažnyčia praeitą ketvirtadienį šventė Kristaus Žengimo į dangų (Šeštinių) iškilmę, o šiandien – septintasis Velykų sekmadienis. Evangelijos ištrauka skaitoma iš Jono evangelijos septyniolikto skyriaus.
Nuo XVI šimtmečio šis skyrius vadinamas „Aukščiausiojo Kunigo malda“. Jėzus kalba kaip Užtarėjas ir savo žodžiais kreipiasi tiesiog į Tėvą, o ne į mokinius. Mokiniai tik nugirsta. Akių pakėlimas į dangų ir kreipinys „Tėve“ – būdingas Jėzaus elgesys maldoje (Jn 11, 41; Lk 11, 2).
Tai prašymo malda dabartinių (Jn 17, 6–19) ir būsimų (Jn 17, 20–21) mokinių labui. Kai kurie žodžiai primena „Tėve mūsų“ maldos žodžius, pavyzdžiui, „kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17, 15), o Mato evangelijoje: „gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13). Atrodo abu – Matas ir Jonas – kalba apie velnią, o ne apie blogį apskritai.
Jėzus, rūpestingasis ir gerasis ganytojas (Jn 10, 11), neleido pražūti savo draugams, juos išgelbėjo (Jn 3, 16–17) ir dovanojo jiems gyvenimo pilnatvę (Jn 10, 10). Tačiau Jėzus pripažįsta, kad šiame išganymo darbe yra viena išimtis: „Nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas“ (Jn 17, 12).
Evangelistas Jonas jau buvo aprašęs Judo išdavystę (Jn 13, 21. 30). Vis dėlto Judo išdavystė nėra bereikšmė išganymo plane: jis turėjo išpildyti Raštus. Greičiausiai turima mintyje 41 psalmė: „Net mano geriausias bičiulis – tas, kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti“ (Ps 41, 10).
Kai mąstome apie neigiamą Judo atliktą vaidmenį, turėtume neišleisti iš akių mums neregimą dieviškų įvykių vyksmą. Taip, jo išdavystė nuvedė Jėzų myriop, tačiau Jėzus perkeitė šią išdavystės kančią į išganomos meilės erdvę ir savęs atidavimą Tėvui (Gal 2, 20; Ef 5, 2. 25). Savo slėpiningame išganymo plane Dievas pasitelkė nepateisinamą Judo veiksmą kaip galimybę atpirkti pasaulį.