Evangelijos tekste mokiniai prašo Jėzaus išmokyti juos melstis. Tai prasmingas prašymas: neprašoma išmokyti dirbti, pavyzdžiui, žvejoti, statyti bažnyčias ar socialinius centrus, nes malda – lyg šviečiantis langas, pro kurį galime kontempliuoti amžinąjį gyvenimą, į kurį būsime paimti po to, kai mūsų kūnas sugrįš į dulkes, o visi mūsų darbai ir veikla bus užbaigti amžinai.
Ir Viešpats pateikia glaustą mokymą apie maldą. „Tėve mūsų“ malda Luko evangelijoje perteikta trumpesniu pavidalu, Mato (6, 9–13) – tokia forma, kokią perėmė ir kokia meldžiasi Bažnyčia. Ir viena, ir kita versija meldžiamės kartu su Jėzumi Tėvui per Šventąją Dvasią. Mes meldžiamės Tėvui danguje, kurį pažįstame ir randame per Sūnų (Jn 14, 9).
Melsdamasis žmogus save ir savo situaciją vertina Dievo akivaizdoje ir patiria save kaip pagalbos reikalingą kūrinį, negebantį sau suteikti egzistencijos pilnatvės ir vilties. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas († 1951) primena, kad „melstis reiškia jausti, jog pasaulio prasmė yra už pasaulio ribų“. Žmogaus ieškojimus galiausiai visiškai patenkina tik Dievas.
Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Jis visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu.
Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Melstis paprastai mums trukdo išsiblaškymas. Išsiblaškymas mums parodo, prie ko esame prisirišę; atviras šito pripažinimas Viešpaties akyse turi pažadinti mūsų už viską didesnę meilę jam, ryžtingai atnašaujant savo širdį, kad jis ją nuvalytų.
