Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ (Lk 12, 35–40)
„Tomo darbuose“, antrojo amžiaus po Kristaus apokrifiniame veikale, randame palyginimą „Perlo himnas“. Pasakojama apie karalaitį, tėvo pasiųstą iš Rytų (Mesopotamijos) į Egiptą atgauti tam tikro perlo iš žiauraus drakono, kuris jį saugojo savo urve.
Atvykęs į vietą, jaunuolis leidžiasi išvedamas iš kelio: valgo maistą, klastingai paruoštą vietinių gyventojų, ir nuo jo giliai ir ilgai užmiega. Tėvas sunerimęs siunčia erelį kaip savo pasiuntinį, kuris neša paties tėvo ranka rašytą laišką.
Kai erelis skrenda virš jaunuolio, tėvo laiškas pavirsta šauksmu: „Pabusk, prisimink, kas esi, atmink, ko atėjai į Egiptą ir pas ką turi sugrįžti!“ Karalaitis pabunda, atgauna sąmonę, kovoja, nugali drakoną ir su atkovotu perlu grįžta į karališkus rūmus, kur jam paruošta iškilminga puota.
Dvasinė palyginimo prasmė aiški. Jaunasis kunigaikštis yra žmogus, pasiųstas iš Rytų į Egiptą, tai yra nuo Dievo į pasaulį; brangus perlas – jo nemirtingoji siela, įkalinta nuodėmės ir šėtono. Jis pasiduoda pasaulio malonumams ir nugrimzta į tam tikrą miego letargą, tai yra savęs, Dievo, savo amžinojo likimo užmarštį.
Jį pažadina šiuo atveju ne princesės bučinys, bet dangiškojo pasiuntinio šauksmas. Krikščionims šis nuo Tėvo siųstasis yra Kristus, kuris kviečia žmogų, kaip šios dienos Evangelijoje, pabusti, būti budriam, atminti, kodėl jis yra pasaulyje.
Praktiškai tą patį „Perlo himno“ raginimą randame Laiške efeziečiams: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (5, 14) ir Pirmajame Petro laiške: „Būkite, blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu.“ (5, 8–9)
Tačiau raginimas nepasiduoti dvasiniam apsnūdimui ir būti pasirengusiems nėra kvietimas kiekvieną akimirką galvoti apie mirtį. Tai greičiau kvietimas būti Dievo malonėje, sąžiningai ir ramiai atliekant savo kasdienius darbus, taikiai kovoti už gyvenimą, nenusigręžti nuo liūdnos ar džiaugsmingos tikrovės.
Todėl jau šiame pasaulyje reikia atminti kitokį Viešpaties atėjimą, vykstantį nuolat, kai susitinkame Kristų kitame žmoguje. Tai taip pat jo atėjimo valanda, reikalaujanti budrumo. Galime lengvai užsnūsti ir nepamatyti Viešpaties kasdieniniame santykyje su kitais žmonėmis.