Šiais laikais palyginimą apie ganytoją ir avis nelengva skelbti ir suvokti dėl kelių priežasčių. Ne tik todėl, kad dauguma miestiečių mato avis dažniausiai televizoriaus ekrane ar pro automobilio langą. Miesto gyventojams įprastesnis meilės ir prieraišumo įvaizdis yra šunį vedžiojantis žmogus.
Individualizmo apraiškų paženklintoje visuomenėje, kur dažnai iškreiptai suvokiamos ir perdėtai aukštinamos individo teisės, sunku įžvelgti pozityvių sąsajų su avių kaimene. Kai kam buvimas kaimenėje primena darbo kolektyve iš autokratiškų viršininkų patirtas ilgametes nuoskaudas. Kai kam šeimoje išgyventi sužeidimai trukdo įsivaizduoti rūpestingą ir mylintį avių ganytoją. Avis vargiai asocijuojasi su protingu ar drąsiu gyvuliu. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad lyginimas su avimis užgauna jų savivertę.
Jėzus savo palyginimu nenorėjo kelti jokių trikdančių asociacijų. Avys yra ganytojo nuosavybė ir didžiulis, vienintelis turtas. Piemuo su jomis gyvena ir miega. Palyginime krikščionybė vaizduojama kaip asmeninis tikinčiųjų santykis su Kristumi. Kristus vadina krikščionis savo nuosavybe. Jis pažįsta juos širdimi ir myli.
Krikščionys seka Kristumi, nes pasitiki juo. Jis neveda į pražūtį ar klaidą. Tai, ką Kristus sako, yra teisinga ir svarbu. Mums teikia džiaugsmo gyvenimas jo artumoje. Mes sekame Kristumi savo noru, o ne todėl, kad jo bijome.
Kristus duoda saviesiems didžius pažadus. Po trumpo ir trapaus žemiškojo buvimo jis dovanoja amžinąjį gyvenimą. Tai nėra vien tik pažadas ateičiai. Kristus vykdo šį pažadą ne tik pabaigusiems žemiškojo gyvenimo kelionę ir peržengusiems į anapusybę, bet mums visiems, dabar tebegyvenantiems žemėje. Mes jau dabar tikėjimu dalyvaujame amžinajame gyvenime.
