Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešine ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti.“ (Apr 1, 9–11a. 12–13. 17–19)
Šv. Jonas laikomas vienas iš keturių evangelistų bei Apreiškimo Jonui knygos autoriumi. Jo simbolis – erelis, nes tarsi erelis jis pakilo į aukštybes, nukreipė akis į Dievą ir kontempliavo dvasinį Dievo gyvenimą.
Dvasios šviesos dėka suvogdamas kai kuriuos jo esminius, įstabiai aiškiai išreikštus bruožus: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ (Jn 1, 1)
Būtent šia gilia įžvalga šv. Jonas pradėjo savo Evangeliją. Būtent jis labai paprastai, bet labai taikliai apibūdino Dievą – „Dievas yra meilė“. (1 Jn 4, 8. 16)
Po Kristaus mirties ir prisikėlimo šv. Jonas dar kurį laiką liko Jeruzalėje. Jis buvo kartu su šv. Petru, kai šis prie šventyklos vartų pagydė raišą elgetą. (Apd 3, 1–10)
Šv. Jonas Jeruzalėje dar tebegyveno apie 50 m. po Kr., kai šv. Paulius atvyko pasimatyti su apaštalais. Vėliau šv. Jonas persikėlė į Efezą.
Romėnų imperatoriaus Domiciano valdymo laikais (81–96 m. po Kr.) apaštalas buvo ištremtas į Patmo salą, kur ir parašė paskutinę Biblijos knygą – „Apreiškimas Jonui“.
Patmo sala – tai mažytė, trisdešimt keturių kvadratinių kilometrų, Graikijai priklausanti, kalnuota sala Egėjo jūroje. Po dešimties amžių, 1088 metais, čia buvo įkurtas vienuolynas, dedikuotas šiam šventajam, ir tapo krikščionių piligrimystės vieta.