Mes esame įpratę Dievą vadinti vyrišku vardu ir retai susimąstome, kad lietuvių kalboje Dievą vadiname ir moterišku vardu – Šventoji Dvasia. Hebrajų kalboje Dvasia (Ruach) taip pat yra moteriška giminė. Tačiau lotynų (Spiritus), slavų (Duch), latvių (Svētais Gars) ir kitose pasaulio kalbose ji – vyriškos giminės, o graikiškai Pneuma – nekatroji giminė.
Todėl daugelyje pasaulio kalbų, bet ne lietuvių, hebrajų, aramėjų ir graikų, Šventoji Dvasia gramatiškai asocijuojasi su vyriškumu. Kaip žinia, Biblija parašyta hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Todėl Dievo, ypač Šventosios Dvasios, lyginimas su moterimi ar motina yra biblinis.
Šventajame Rašte kalbama apie „gimimą iš Šventosios Dvasios“, o tai – moteriškas bruožas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.“ (Jn 3, 4–8)
Šventoji Dvasia, tarsi motina, savo vaikus mokina tarti žodį „Aba“, tai yra „Tėve“: „Kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6); „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15)
Dievo rūpestis kiekvienu žmogumi nusakomas palyginimu apie moterį, ieškančią pamestą smulkų pinigėlį: „Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: „Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.“ Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“ (Lk 15, 8–10)
Senajame Testamente taip pat randame ištarų, kur Dievas lygina save su motina: „Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo, užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė“ (Įst 32, 18); „Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11, 3–4); „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus, – Jeruzale būsite paguosti.“ (Iz 66, 13)
Nors, be abejonės, vyriškų palyginimų Biblijoje gerokai daugiau, tačiau moteriški palyginimai, ir, ypač, Šventosios Dvasios asmuo lėmė, kad kai kuriuose Bažnyčios tėvų raštuose, ypač senųjų sirų autorių, buvo išplėtotas nuodugnus mokymas apie Šventąją Dvasią „motiną“.
Jame pabrėžiamas Dvasios asmens romumas ir švelnumas. Pasak vieno iš šių autorių, po nuopuolio netekęs malonės Adomas „jau nebematė nei tikrojo dangaus Tėvo, nei gerosios ir maloningosios Motinos, Dvasios malonės, nei mielojo ir trokštamojo Brolio, Viešpaties“. Beje, dar ir šiandien Urschalling’o (Vokietija) Šv. Jokūbo bažnyčios freskoje iš XII a. trečiasis Trejybės asmuo, Šventoji Dvasia, stovinti tarp Tėvo ir Sūnaus, yra moteris.
Kadangi gnostikai nuo pat krikščionybės pradžių šia tema piktnaudžiavo, Šventosios Dvasios kaip motinos įvaizdis veikiai buvo nustumtas į didžiosios Bažnyčios Tradicijos nušalę ir užleido vietą vyriškiems įvaizdžiams. Be to, kaip minėta, kitose kalbose (ne lietuvių, ne hebrajų, ne sirų/aramėjų) žodis „Dvasia“ nėra moteriškos giminės, todėl natūraliai nekelia asociacijų su moteriškumu.
Bet viena yra tikra – iš trijų dieviškųjų Asmenų būtent Šventoji Dvasia Apreiškime ir biblinėje kalboje rečiausiai apibūdinama vyriškąja gimine (pirmasis Asmuo yra Tėvas, antrasis – Sūnus, istorijoje tapęs vyru).
Verta priminti, kad moters ir vyro, motinos ir tėvo bruožai tik iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą ir meilę. Be to, gyvenimo patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris. Jis iškyla virš žmogiškos tėvystės bei motinystės, nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (Pr 1, 27)