Šį sekmadienį, švęsdami Viešpaties Krikšto iškilmę, užbaigiame Kalėdų laiką. Kristaus iškilmių ciklas skatina mus apmąstyti Jėzaus gimimą, skelbiamą Dievo švytinčio spindesio apgaubtų angelų; Kalėdų metas kalba mums apie žvaigždę, atvedusią Rytų išminčius prie Betliejaus namo ir kviečia pažvelgti į dangų, atsivėrusį virš Jordano pasigirstant Dievo balsui.
Tai ženklai, kuriuos Viešpats nenuilsdamas mums kartoja: „Taip, aš esu čia. Pažįstu jus. Myliu jus. Yra kelias, vedantis nuo manęs prie jūsų. Ir yra kelias, vedantis nuo jūsų prie manęs.“
Jėzuje Kūrėjas tapo kūdikiu, žmogumi, kokie esame mes, kurį galima pamatyti ir paliesti. Sykiu, padarydamas save mažą, Dievas leido nušvisti savo didybės šviesai, nes, nusižemindamas iki beginklės meilės bejėgystės, parodė savo tikrosios didybės, to, ką reiškia būti Dievu, prigimtį.
Kalėdų ir apskritai liturginių metų prasmė būtent ir yra patraukti mus prie tų dieviškųjų ženklų, paskatinti įžvelgti juose kasdienius įvykius, idant mūsų širdys atsivertų Dievo meilei:
„Kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad jo malone nuteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 4–7).
