Sekmadienio Evangelija. Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui

Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“

Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ (Mt 22, 15–21)

Jėzaus laikais okupuotos provincijos (Palestina buvo okupuota 6 m. po Kr.) privalėjo mokėti Romos imperijai nemažus mokesčius. Mokesčių mokėjimas Romos valdžiai taps viena iš priežasčių, inicijavusių pirmąjį žydų sukilimą ir dėl kurios bus sunaikinta Jeruzalė bei šventykla 70 m. po Kr.

Imperatoriaus paveikslas ant monetos žydams buvo papiktinimas, nes pirmasis Dievo įsakymas draudė atkurti bet kokį žmogaus ar gyvūno atvaizdą (Iš 20, 4). Jėzaus laikais Palestinoje, siekiant išvengti nesklandumų įaudrintoje visuomenėje, net buvo nukalti romėniški pinigai su įrašu ir be jokio atvaizdo.

Bet žydų ir imperatoriaus šalininkai, šiaip jau tarpusavyje nesitariantys, ištraukė okupanto pinigą su ciesoriaus atvaizdu ir užduoda klastingą klausimą Jėzui. Jėzaus asmuo juos lyg ir suvienija. Tačiau jie neišgirsta atsakymo, kuriuo remdamiesi būtų galėję jį apkaltinti ciesoriaus kritika ar Dievo įsakymo nesilaikymu.

Jėzus jų paprašo parodyti mokesčių pinigą, ant kurios yra imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas ir įrašas „Tiberius Caesar Divi Augusti Filius Augustus Pontifex Maximus“ (lot. „Ciesorius Tiberijus Augustas, sūnus dieviškojo Augusto, didysis kunigas“), ir leidžia savo klausytojams suprasti, jog šis pinigas priklauso ciesoriui.

Tuo jis pripažįsta imperatoriaus teisėtumą ir autonomiją, tačiau ciesoriaus ir Dievo nestato į vieną gretą, nes ciesorius irgi priklauso nuo Dievo ir turi atsakyti jam. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui“, vadinasi: „Atiduokite ciesoriui tai, ką Dievas nori, kad būtų atiduota ciesoriui.“ Visų, o tuo pačiu ciesoriaus, Kūrėjas ir Viešpats yra Dievas.

Nesame padalinti tarp dviejų priklausomybių ar priversti tarnauti „dviem šeimininkams“ (Mt 6, 24). Krikščionys yra laisvi nepaklusti valstybei ir net jai pasipriešinti, jei ji sukyla prieš Dievą ir jo įsakymus. Prieš paklūstant žmonėms, pirmiau reikia paklūsti Dievui ir savo sąžinei. Negalima atiduoti Dievo dovanotos sielos ciesoriui (Mt 10, 28).

Žodis „paveikslas“ (gr. „eikộn“; iš čia kilo žodis „ikona“) Jėzaus klausytojams primena vieną gerai žinomą biblinę ištarmę, užrašytą pirmajame Biblijos puslapyje: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį” (Pr 1, 27).

Kiekviename žmogaus veide – net jei jis yra išblukęs, sudūlėjęs ar sudarkytas – mažiau ar labiau įspaustas Dievo paveikslas. Žmogus iš prigimties priklauso Dievui, jis yra Viešpaties „ikona“ ir įkūnija tą nematomą Veidą, savyje turi dieviškumo pėdsaką.

Todėl žmogus turi prigimtinę teisę sugrąžinti Dievo paveikslą Dievui. Politinė valdžia ar įvairūs kiti pavojai kartais gali bandyti pasiglemžti žmogų, apriboti jo laisvę ir kėsintis atimti iš jo panašumą į Kūrėją. Tada žmogui privalu tarti „ne“ (Apr 13, 10).

Šventasis Paulius buvo pirmasis, padaręs praktines išvadas iš šio Jėzaus mokymo. Jis rašo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai“ (Rom 13, 1. 6). Mokėti sąžiningai mokesčius yra teisingumo pareiga, kurianti bendrąją visuomenės gerovę.

Katalikų Bažnyčios katekizmas (n. 2240 ir 2409) primena, jog vengimas mokėti mokesčius yra sunki nuodėmė, tolygi bet kuriai kitai vagystei. Krikščionių bendradarbiavimas kuriant pilietinę ir teisingą visuomenę neapsiriboja vien tik mokesčių mokėjimu, jis turi aprėpti ir bendrų vertybių – šeimos, gyvybės apsaugos, solidarumo su vargšais, taikos – sklaidą.

Todėl krikščionys stebi tikrovę, kurioje jie gyvena, kad suprastų šios tikrovės prasmę. Jie yra pašaukti bendrauti su pasauliu (Rom 13, 5–7; 1 Pt 2, 13–17). Jie turi turėti savo politinę, socialinę, ekonominę nuomonę, perskaitytą Evangelijos šviesoje. Laiške Diognetui (II a. po Kr.) rašoma:

„Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai: kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytų neišmeta; bendras jų stalas, bet ne guolis.

Jie paklūsta išleistiesiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.”

Tokia yra ciesoriaus monetos prasmė, kurią Jėzus nusako žodžiais: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.” Jėzus, tardamas šiuos žodžius, be abejo, žino, jog netrukus pats bus parduotas už trisdešimt sidabrinių su ciesoriaus atvaizdu, kad, aukodamas save Tėvui, sumokėtų skolą ir sugrąžintų žmogui prarastą dieviškumo paveikslą.