Jesei gimė karalius Dovydas, Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis. Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas. Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas. Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju. (Mt 1, 1–16)
Šiandien minime vieną seniausių Dievo Motinos iškilmių – Švč. Mergelės Marijos Gimimą. VI amžiuje Jeruzalėje, Marijos gimimo vietoje, buvo pastatyta ir pašventinta Šv. Onos bažnyčia. Tada ir pradėta visoje Rytų Bažnyčioje švęsti rugsėjo 8-ąją Dievo Motinos Gimimą. Nuo VII amžiaus ši data minima Romoje tarp keturių didžiausių Mergelės Marijos iškilmių, o nuo XI amžiaus – jau visoje Vakarų Bažnyčioje.
Pasirinktas rugsėjo mėnuo, nes Rytų Bažnyčia pradeda liturginius metus rugsėjį. Rugsėjo 8 diena VIII amžiuje padėjo nustatyti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės datą – gruodžio 8-ąją (suprantama, kad tai turėjo būti devyniais mėnesiais anksčiau, negu jos gimimas).
Paprastai įprasta minėti šventųjų mirties dieną, kai jie gimsta danguje, tačiau Marijos Gimimo iškilmė ir Viešpaties Jėzaus (gruodžio 25 d.) bei šv. Jono Krikštytojo (birželio 24 d.) gimimo dienos yra vienintelės Romos kalendoriuje gimimo žemėje šventės.
Bažnyčia švenčia Marijos gimimą su dideliu džiaugsmu, nes visam pasauliui tai tikra „salutis aurora“ – išganymo aušra. Ilgoje Kristaus genealogijoje iš Evangelijos pagal Matą (1, 1–16) pabrėžiamas Marijos ryšys su išganymo istorija; ji giliai įsišaknijusi Izraelio tautos ir Dovydo giminėje, iš kurios gimė Dievo Sūnus, Šventosios Dvasios veikimu tapęs žmogumi, kad išlaisvintų žmones iš senosios nuodėmės vergijos.
Nuo pat atsiradimo žemėje Marija užima ypatingą vietą Dievo plane: ji yra „Mergelė, pagimdysiantį Sūnų“ (Iz 7, 14; Mt 1, 21), toji, iš kurios „užtekėjo teisingumo Saulė – Kristus, mūsų Dievas“ („Šilinių Įžangos priegiesmis“). Panašiai giedama bizantiškoje liturgijoje: „Ši diena yra visuotinio Džiaugsmo įžanga. Šią dieną ėmė dvelkti išganymą skelbiantys vėjai.“
Liturgijos šventimas retai laikosi fragmentiškos įvykio vizijos, bet jį įkelia į išganymo slėpinio visumą, matydamas jį kaip didesnio judėjimo momentą. Liturgija visuomet siejasi su velykiniu Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpiniu. Marijos gimimo šventė paskleidžia džiaugsmą ir viltį, nes skelbia ateinantį Įsikūnijimą ir būsimą Atpirkimą.