Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“
Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“.
Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties.“ (Mt 13, 24–30)
„Zizania“ – graikiškas žodis, reiškiantis piktžoles, rauges. Jų sėklos pasidengia tam tikrais svaiginančiais pelėsiais, iš čia kilęs jų lotyniškas pavadinimas – „ebriacum“.
Pavasarį rauges sunku atskirti nuo kviečių ar miežių, tačiau per pjūtį tai padaryti lengviau, nes jos trumpesnės, menkesnės, be varpų.
Kviečiai ir raugės, gėris ir blogis auga kartu taip susipynę, kad žmogui sunku juos atskirti – tik laikui atėjus Viešpats galės tai padaryti.
„Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo“ (1 Kor 4, 5).
Palyginimas apie kviečius ir rauges pateikia dar vieną atsakymą: blogis nėra vien tik nukrypimas, kylantis iš blogos žmogaus valios. Blogis egzistavo dar prieš žmogų ir anapus žmogaus.
Sekant palyginimo žodžiais (Mt 13, 28. 39), kaltininkas yra žmogaus priešas – sukilęs angelas, Dievo kūrinys, kuris savo laisvu apsisprendimu meilę pavertė į neapykantą.
Jėzus demaskuoja šėtoną kaip raugių sėjėją, kaip blogio šaltinį. Prisikėlimo dėka blogis jau yra nugalėtas savo esmėje, tačiau, Dievui leidus, lieka šio blogio pasekmės.
Viešpats mano, kad kviečio grūdas yra pakankamai stiprus, todėl raugės jo neužgoš.
Mumyse glūdi gyvenimo jėga, kad sugebėtume nepasiduoti neramumų kurstytojui, todėl kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo pasirinkimus.
„Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4, 7).
Kaip žinia, pasirinkimai vyksta žmogaus širdyje. Biblijos pirmuose puslapiuose aprašomas šis vidinis rojus, Edeno sodas, į kurį blogų minčių pavidalu įsėlina žaltys (Pr 3, 1–7).
Išties, mus aplanko daugybė įkvėpimų: tie, kurie ateina iš Dievo, yra gera sėkla, o pikti įkvėpimai – piktžolės, raugės. Mūsų laisvu pritarimu ir vieni, ir kiti gali įleisti šaknis mūsų širdies dirvoje.