Praeityje mes praleidžiame daug laiko. Ji dažnai iškyla mūsų atmintyje ir kaip akmuo užgula mums širdį, atima iš mūsų ramybę bei džiaugsmą dabartimi, nes grąžina į jau „palaidotą“, bet visada linkusį „prisikelti“ laiką.
Į ateitį „bėgame“ taip pat dažniau negu reikia. Mes taip daug galvojame apie ateitį, kad užmirštame dabartį, tiek, kad negyvename nei dabartyje, nei ateityje.
Mums pabosta vaikystė, mes skubame užaugti, o užaugę vėl norime tapti vaikais. Mes prarandame sveikatą, uždirbdami pinigus, o po to prarandame pinigus atstatydami sveikatą.
Mes noriai apkrauname vaizduote tuo, kas buvo, ir tuo, ko dar nėra. Praeitis mus mokina, teikia patirties, tačiau esame gundomi tuo pasinaudoti ne šiandien, bet rytoj.
Ten paprastai nukeliauja ir mūsų geri pasiryžimai, pavyzdžiui, malda. Bet juk „toji diena“ (Lk 21, 34) – pasaulio arba kiekvieno mūsų gyvenimo pabaiga – ateis ne kaip rytoj, o kaip šiandien.
