Bažnyčia šiandien švenčia Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmes. Jėzus „gimė iš moters“ (Gal 4, 4), ir ta moteris yra Marija, mergelė iš Nazareto, į kurią Dievas pažvelgė su išskirtine meile (Lk 1, 48).
Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (Lk 1, 35) ir Dievo valia pagimdė tą, kurį tik Dievas galėjo duoti žmonijai. Šventoji Dvasia savo galybe pridengė Marijos įsčias ir ją padarė paties Viešpaties motina: Jėzus bus vadinamas Marijos sūnumi ir Dievo Sūnumi.
O pasaulis šiandien švenčia perėjimą iš senųjų į naujuosius metus. Tačiau tikinčiajam nereikia švęsti nei metų pabaigos, nei naujų metų pradžios, nes jis kasdien švenčia laiko virsmą amžinybe.
Laikas yra pašventintas mūsų buvimu su Dievu. Galėjome nebūti, bet esame. Amžinybė prasidėjo su kiekvieno iš mūsų gimimu, nes Dievas mus pašaukė iš nebūties ir Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu atgimdė naujam gyvenimui.
Nebereikia laukti kažko naujo gruodžio 31-osios vidurnaktį, o jei ir verta kažko dar laukti ir trokšti, tai ne Naujųjų metų, bet naujo žmogaus:
„Privalu atsižadėti ankstesniojo senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 22–24; plg. 1 Kor 5, 7; 2 Kor 5, 17; Kol 3, 9–10).
