Dievo darbai kūrinijoje ir išganymo istorijoje apreiškia, kas jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus jo darbus. Panašiai esti ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.
Senojo Testamento mokymas, kad Dievas yra vienas, byloja ne apie kiekį, bet apie jo esmę. Žodis „Dievas“ – kaip „Vilnius“ – negali turėti daugiskaitos. Daugiskaita „dievai“ ne padaugina vienaskaitą, bet iškreipia žodžio prasmę. Kaip sakė Tertulijonas († 240), „jei Dievas nėra vienas vienintelis, tai jo nėra“.
Naujasis Testamentas išlaiko tvirtą tikėjimą Dievo vienatinumu (Mk 12, 29. 32; Ef 4, 6; 1 Tim 1, 17; 2, 5), iškeldamas jį kaip priešpriešą pagonių politeizmui (Apd 14, 15; Rom 3, 29–30; 1 Kor 8, 4). Tačiau pirmieji krikščionys su nuoširdžiu paprastumu pasakoja savo patirtį: Dieve esama „kažko“, kas yra vienas, ir „kažko“, kas yra trys.
Dievas yra vienas vienintelis subjektas, kitaip tariant, jame tėra viena vienintelė sąmonė, viena galia, viena valia, viena meilė, viena laisvė, vienas tikslas, vienas gerumas ir pan. O trys dieviškieji asmenys skiriasi santykiais vienas kito atžvilgiu ir trimis skirtingais būties būdais: Tėvas gimdo Sūnų, Sūnus gimsta iš Tėvo, Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų. Kaip pavyzdį pasitelkime vandenį (H2O). Juk egzistuoja kelios vandens būsenos: vanduo, ledas ir garai. Išorinės jo formos labai skiriasi, bet esmė ir formulė ta pati – H2O.
Būti Tėvu reiškia loginį pirmumą, turint galvoje jame prasidedančių Sūnaus ir Šventosios Dvasios būtį. Tačiau loginis pirmumas nereiškia chronologinio pirmumo: kiekvienas iš dieviškųjų asmenų yra be pradžios. Šis pirmumas nereiškia ir jokios viršenybės. Tėvas yra viskuo kaip Sūnus, išskyrus tai, kad vienas yra Tėvas, o kitas – Sūnus. Tą patį galima pasakyti apie Tėvą ir Šventąją Dvasią arba apie Šventąją Dvasią ir Sūnų.
Dievas nėra nei vyriškas, nei moteriškas. Kalbėjimas apie trivienį Dievą visuomet remiasi analogijomis, tėvystės ir sūnystės metafora nesuprantama pažodiškai. Šv. Augustinas († 430) pastebi: „Tėvu jis vadinamas ne savo, bet tik Sūnaus atžvilgiu, imamas kaip toks, jis tiesiog Dievas.“ „Tėvas“ – panašiai kaip „Sūnus“ ir „Šventoji Dvasia“ – yra grynojo santykio sąvoka, savęs atidavimo ir tekėjimo iš savęs veiksmas.
Visame, kas egzistuoja, tam tikra prasme yra įspaustas trivienio Dievo vardas, nes visa būtis iki mažiausių dalelyčių yra būtis bendrystėje, santykyje, todėl ir atspindinti Dievo bendrystę – kuriančią meilę. Viskas ateina iš meilės ir siekia meilės, be abejo, skirtingais pažinimo ir laisvės lygmenimis.
Iš tokios Dievo tikrovės kyla tam tikras žmogaus paveikslas, asmens samprata. Jei Dievas yra dialoginė vienybė, buvimas palaikant santykį, tai žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26), pašauktas įgyvendinti save per pokalbį, susitikimą, būti per santykį.
