Šiek tiek paradoksalu. Pasakodamas savo versiją laikinajai Seimo komisijai, V. Matuzas skundėsi, kad prokurorai ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) savo prašymu panaikinti jo imunitetą pažeidžia nekaltumo prezumpciją – nors Lietuvoje, kaip ir kitose civilizuotose valstybėse, žmogus nekaltas, kol jo kaltės neįrodė teismas, teisėsauga savo tekste esą konstatuoja jo kaltumą. Taigi V. Matuzas sako, kad nėra kaltas, kol to neįrodė teismas. Logiška. Bet prieš teismą, kuris kaip tik ir gali negičijamai įrodyti jo nekaltumą, Seimo narys stoti nenori. Logiška?
Dar V. Matuzas sako, kad tai politinis susidorojimas. Kad politiniai priešai, nerandantys sąžiningų būdų, kaip prieš jį laimėti rinkimus Panevėžyje, pasitelkė nešvarius metodus. Galbūt tai ir tiesa – juodosios technologijos ir politika dažnai eina koja kojon.
Kaip politikas, elgčiausi būtent taip. Nes Seimo valia teismo išvengęs politikas, mano galva, rinkėjams kelia kur kas didesnę antipatiją nei toks politikas, kurio kaltę ar nekaltumą dar turi įrodyti teismas. Taigi, be teisinės neliečiamybės turėčiau daugiau galimybių pelnyti rinkėjų simpatijas.
O V. Matuzas, regis, labai nori būti viešumoje lyginamas su, pavyzdžiui, Evaldu Lementausku – buvusiu Vilniaus vicemeru, korupcijos bylos (kurioje jį įskundė V. Matuzo partijos kolega) įtariamuoju. Arba tiesiog Seimo nariu, kuriam kolegos parlamentarai lengva ranka leido išvengti teisingumo.
V. Matuzas teigia galįs įrodyti, kad yra nekaltas. Puiku, aš tiktai už. Bet ar tai reikia įrodinėti Seimui? Nuo kada Seimas Lietuvoje atlieka teismų funkcijas ir sprendžia, kas kaltas, o kas – ne? Taigi išsaugota teisinė neliečiamybė, mano galva, į nekaltumo įrodymą nepanaši nė iš tolo.
Be abejo, reikia pasverti ir faktus. V. Matuzas sako, kad yra nekaltas, kad STT ir prokuratūra vykdo politinės grupuotės (į kurią įeina buvęs STT Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys, bent vienas neįvardinto laikraščio neįvardintas redaktorius ir bent vienas taip pat neįvardintas kunigas) užsakymą. Jis teigia turintis duomenų, galinčių tai įrodyti. Bet jų, bent jau kol kas, nepateikė.
O ką turi prokurorai ir STT? Jie turi, kaip įtariama, nusikalstamas veikas įrodančius dokumentus, pokalbių įrašus ir 22 įtariamuosius. Tiesa, viena mažytė smulkmena – dauguma įtariamųjų visiškai ar iš dalies pripažino savo kaltę ir liudijo V. Matuzo nenaudai.
Aišku, kas tie prisipažinimai, kai Seimo narys nekaltas.
Net jei šventai tikėčiau V. Matuzo nekaltumu, norėčiau, kad jo ir teisėsaugos argumentus įvertintų teismas. Kad būtų aišku.
Bet stebint pirmąjį laikinosios Seimo komisijos posėdį, susidarė įspūdis, kad teismu čia nekvepia. V. Matuzui metamais kaltinimais abejojo ne tik komisijoje esantys konservatoriai, bet ir opozicijos atstovai. Prisiminta, pavyzdžiui, Darbo partijos byla, kiti atvejai. Abejota, ar V. Matuzas – buvęs Panevėžio meras, vienas konservatorių lyderių, andai pretendavęs į ūkio ministro postą – gali būti toks jau baisiai įtakingas. Prokurorą ir STT atstovą parlamentarai bombardavo klausimais apie bylos politizavimą, įrodymų buvimą ar nebuvimą.
Taigi, panašu, kad komisija nebus linkusi pritarti V. Matuzo teisinio imuniteto panaikinimui. Kodėl? Gal dėl tikėjimo kolegos nekaltumu. Gal dėl partinių interesų. Gal dėl dar ko nors.
Pats V. Matuzas komisijos posėdyje dvejojo, ar yra Lietuvoje teisingumas. Matyt, dėl to jis ir nori išsaugoti neliečiamybę. Nes teisingumo Lietuvoje niekas nevykdo. Nebent Seimas.