Aišku, kad esant 60-čiai savivaldybių neturi atsirasti „mano kunigaikštystės“ mąstymo ir veikimo, nes esame vienos valstybės svarbūs, darniai veikiantys subjektai, sąveikaujantys su centrine valdžia. Dėl tokio veikimo pradeda veikti subsidiarumo principas, tik gaila, kaip rodo mano atliktas prieš kelerius metus tyrimas, tiek vietos, tiek centrinė valdžia menkai jį supranta. O tokiu atveju ir jo taikymo beveik nėra.
Subsidiariai veikiančios valstybės sukūrimas – daug apgalvotų, nuoseklių veiksmų reikalaujantis procesas. O kas tokiame darinyje yra stipresnis? Ir ar gali būti kažkas stipresnis? Aišku, kad ne, bet pastarieji du dešimtmečiai rodo, kad centrinė valdžia (Seimas) kaitaliodama Vietos savivaldos įstatymo nuostatas akivaizdžiai užėmė stipresniojo poziciją, kuri pasireiškia nuostata, kad mes jums pasakysime, kaip jūs turite organizuoti savivaldą.
Pasirinktas smulkmeniško reguliavimo, priežiūros modelis. Ką jis davė, pamatėme po žurnalisto Andriaus Tapino atlikto tyrimo. Vyrauja elementarus buhalterinis chaosas, aplaidumas, pereinantis į piknaudžiavimą siauroje funkcijoje – tarybos nariui skirtų finansų skirstyme ir apskaitoje. Jei taip neatsakingai su tūkstančiais viešųjų finansų elgiamasi daugelyje savivaldybių, tai ar galima tikėtis, kad su milijonais elgiamasi kitaip? Ir visa tai vyksta esant įstatymo leidėjo įvestam reguliavimui, bet pamiršus parlamentinės kontrolės vykdymą. Tai gal reiktų rinktis kitą kelią ir atsakomybę, nustatant reguliavimą, suteikti (teisę spręsti – red.) pačioms savivaldybėms, bet nepamiršti parlamentinės kontrolės?
Deja, darbar, vykstant „čekiukų skandalui“, Seimas vėl keičia tik ką priimtą Vietos savivaldos įstatymą, bet keičia vadovaudamasis tuo pačiu principu: mes žinome, kaip jūs turite apmokėti savo tarybos nariams už darbą. Tai daroma skubos tvarka, matyt, siekiant tik vieno – viešaisiais ryšiais (atsiras argumentas – mes jau prastą tvarką, kurią patys buvome nustatę, pakeitėme...) užglostyti (čia kaltę turi prisiimti visos parlamentinės partijos) klestėjusią netvarką.
Keista, kodėl neperduodama atsakomybė pačioms savivaldybėms (nors tik ką vykęs Lietuvos savivaldybių asosiacijos suvažiavimas parodė, kad pastarųjų atstovai merai ne tik, kad nesavikritiški, bet netrykšta ir noru teikiant siūlymus išeiti iš politinės krizės), kad pačios, pasitarusios su aktyviais gyventojais, kurie ir renka tarybos narius, nusistatytų tinkamą, atsakingą reguliavimą. Tiesa, pavienių apraiškų yra, nes žiniasklaida paviešino, kad tai jau padarė Širvintų rajono, o gal ir kitos savivaldybės.
Esant tokiam vienų ir kitų galvojimui visai pamirštami tokie svarbūs vietos savivaldai principai kaip visuomeniškumo, savivaldumo, valdžios atsiskaitomumo gyventojams.
Kodėl teikiamuose Vietos savivaldos įstatymo pakeitimuose (LR Seimo projektas Nr. XIVP-2803) pamirštamas visuomeniškumo (savonoriškumo) principas, itin svarbus demokratinėje valstybėje? Juk aktyvūs piliečiai tokiu būdu prisideda prie savo valstybės kūrimo ir gyvavimo. Demokratinėse Vakarų valstybėse tai visapusiškai skatinama ir sulaukiama reikšmingų rezultatų (vien jau indėlis į bendrąjį vidaus produktą ką reiškia) kaip pasiekta vertybė.
Iš valstybių, į kurias mūsų valstybė lygiuojasi, kurdama gerovės valstybę, čia pažymėtinos Skandinavijos šalys. Todėl, kalbant apie tarybos narį, svarbu akcentuoti, kad jo darbas gali būti visuomeniškas, kaip ir daugybės žmonių savivaldybėse, kurie dirba nevyriausybinėse organizacijose (vietos bendruomenėse) savanoriškai. Visuomeniškas (savanoriškas) darbas savo kokybiškumu nė kiek nenusileidžia apmokomam darbui, todėl ir savivaldybės tarybos narys gali visuomeniškais pagrindais kokybiškai atlikti tarybos nario darbą, o savivaldybė gali jį aprūpinti tam darbui būtinomis priemonėmis.
Galvojant kitaip, įstatymo leidėjas turėtų būti nuoseklus ir įstatymo imperatyviai nuostatai įgyvendinti taip pat turėtų nustatyti, kad seniūnaičiams savivaldybėse už darbą būtų mokamas atlygis.
Tikiuosi, jog įstatymo leidėjas, atlikdamas įstatymo pakeitimus, stiprins visuomeniškumą, todėl pasiūliau (pateikiau įstatymo pataisas kaip fizinis asmuo) įrašyti, kad tarybos nario darbas gali būti visuomeniškas ir ne kad visuomeniškai dirbantis tarybos narys turi rašyti prašymą, kad jam nebūtų mokoma, o tas, kuris nori atlygio, tegu rašo prašymą dėl atlygio.
Savivaldumo principas yra itin svarbus demokratinėje valstybėje. Todėl pats savivaldos įstatymas turi būti labiau orientuotas atsakomybės prasme į pačias savivaldybes, o ne į centrinę valdžią. Susiklosčius tam tikrai situacijai galimas dalinis atsakomybės pasidalijimas. Taigi, nustatant tarybos nario atlygį, įstatymo leidėjas nustato maksimalius dydžius, o savivaldybės taryba savo reglamente nustato racionalius atlygio dydžius už tarybos narių atliekamą darbą.
Tai reikalinga, nes savivaldybės yra labai skirtingos ne tik tarybos narių vykdomos veiklos apimtimi, bet ir per daugiau kaip 20 metų (nuo 1994 metų) susiformavusiomis tarybos nario veiklos tradicijomis, kurių negali įstatymo leidėjas nei suniveliuoti, nei pakeisti. Todėl pasiūliau, kad Seimas nustatytų ne atlygius pagal skirtingas savivaldybes priklausomai nuo mero atlyginimo, o atsakomybę perkeltų pačioms savivaldybių taryboms nustatyti atlygius to pageidaujantiems tarybų nariams, neviršijant Seimo nustatytų maksimalių.
Valdžios atskaitomumas už prisiimtas pareigas taip pat yra svarbus demokratinėje visuomenėje, nes tada visuomenės nariai labiau pasitiki savo išrinkta valdžia ir geriau supranta, kaip funkcionuoja valdžia, o be to, tokiu būdu vykdoma valdžios kontrolė. Šis principas Lietuvos savivaldoje įgyvendinamas labai silpnai, dažnai apsiribojant mero ataskaitomis susitinkant su gyventojais.
Visai neišnaudojamos atsiradusios internetinės galimybės, nes gyventojas yra verčiamas, jei nori išgirsti ataskaitą, dalyvauti būtent mero ar savivaldybės tarybos nario pasirinktu laiku pasirinktoje vietoje, o ne atvirkščiai. Be to, ir ankstesnės redakcijos savivaldos įstatyme, ir dabartinės redakcijos įstatyme yra imperatyvi nuostata, kaip viena iš tarybos nario pareigų (ne tarybos ar mero!) – ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti savivaldybės nuolatiniams gyventojams reglamento nustatyta tvarka.
Galima sutikti, kad vienoks gali būti atsiskaitomumas, kai tarybos narys yra visuomenininkas, bet kai jis už darbą gauna atlygį, tai sistemingas ir visapusiškas atsiskaitomumas yra privalomas. Savivaldybės gyventojai turi žinoti arba atsiradus norui turi turėti galimybę susipažinti, kokius darbus (be dalyvavimo tarybos ir komitetų posėdžiuose) jų rinktas savivaldybės tarybos narys yra atlikęs.
Todėl pasiūliau įstatyme pakeitimus, kad tarybos narys, dirbantis už atlygį (galvoju, kad visuomeniškai dirbantys nariai tai darys savo noru) teikia savo (asmeninės) veiklos ataskaitas ne tik susitikimuose su rinkėjais, bet ir savivaldybės internetinėje svetainėje.
Galvoju, kad šiuo klausimu bus daugiausia nepasitenkinimo, nes girdisi pasakymai „mes darbų dirbti atėjome, o ne ataskaitų rašinėti“, bet tokiems atsakymas, matyt, yra vienintelis: tiek mokytojas, tiek gydytojas, tiek bet kuris kitas viešojo sektoriaus darbuotojas rašo ataskaitas, tad ir jo vadovas – tarybos narys – turėtų elgtis šioje vietoje solidariai. Per sunku? Rinksime tuos, kuriems tai ne per sunku!
