Tačiau yra ir keletas kritinių aspektų, susijusių su Vilniaus susitikimu. Žinome, kokia plona yra linija tarp pagyrų ir kritikos. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo pasisakymais Vilniaus renginio metu tai puikiai pademonstravo. Jis Vilniaus susitikimą pradėjo nuo kritiškų apokaliptinių vertinimų ir užbaigė diplomatiniais nutylėjimais bei atsargiai reikštu pasitenkinimu.
Daug lietuvių buvo susitapatinę su kenčiančia Ukraina ir vylėsi nepagrįstų NATO veiksmų. Lietuvos Vyriausybė neturi sisteminio, strateginio mąstymo, adekvačių lūkesčių iškėlimo mechanizmų, diskusijų ir instrumentų strateginėms užduotims spręsti. Vyriausybė nekelia klausimų, kokia turėtų būti mūsų politika, ir į situaciją reaguoja nelanksčiai.
Deja, susitikimo metu pamatėme, kad strateginės kultūros ir rezultatyvaus veikimo trūkumas Lietuvos valstybėje daugumai žmonių provokuoja iracionalias emocijas ir lūkesčius. Prie jo išvešėjimo daug prisidėjo Lietuvos politikai, sukeldami emocinę lūkesčių audrą dėl tariamai būsimos Ukrainos narystės NATO. Kaip visada, realius darbus ir pergales pakeitė informacinis triukšmas. Kyjivas buvo suklaidintas niekuo nepagrįstais narystės pažadais. Vietoj įsipareigojimų ir darbų, kurie leistų įveikti įrangos ir amunicijos badą Ukrainoje, buvo užsiimta Ukrainos vėliavų kėlimu ir informacine kampanija.
Deja, nežiūrint propagandinio triukšmo, Ukrainos padėtis po Vilniaus susitikimo netapo stabilesnė. Kažkas iš ukrainiečių net pajuokavo: NATO organizacijos siekis Ukrainoje pakeitė komunizmą. Tarybų Sąjungos laikais kuo arčiau, pasak komunistų partijos politbiuro, buvo komunistinė santvarka, tuo labiau ji buvo nepasiekiama. Taip yra ir su Ukrainos konstitucijoje įrašyta naryste NATO.
Budapešto memorandumo istorijos tęsiniu tapo Vilniaus susitikimo metu JAV iniciatyva Ukrainos saugumo garantijų perkėlimas Didžiojo septyneto (G7) valstybėms: Kanadai, JAV, Italijai, Vokietijai, Didžiajai Britanijai, Japonijai ir Prancūzijai. Taip galimos NATO garantijos buvo perkeltos kitiems subjektams. Deja, G7 šalių patvirtintoje deklaracijoje šie pažadai nėra net įvardijami kaip garantijos. Neturėdama garantijų, o tiktai paramos pažadus, Ukraina neturės kitos išeities kaip tik tęsti karą ir tuo pat metu liks geopolitiškai pilkoje zonoje, nes pažadai gali ir likti tik pažadais.
Dar iki susitikimo JAV ir Vokietija atmetė mintį apie ukrainiečių narystę NATO organizacijoje. Net neprasidėjus NATO Viršūnių susitikimui buvo aišku, kad Ukrainos tapimas NATO nare būtų reiškęs Rusijos ir NATO valstybių, pirmiausia JAV, globalų karinį konfliktą. Kita vertus, istoriškai JAV, vedama savo strateginių interesų, pati pasirenka, kur ir kada pradėti karą. JAV nėra Lietuvos politikų pageidavimų koncerto dalyvė ar kaprizų vykdytoja. Tokiomis nėra ir kitos NATO valstybės, kurios pirmiausia rūpinasi savais interesais. Politikoje nėra nei stiprios meilės, nei neapykantos. Politika – tai ne santuoka, net jeigu Lietuvos konservatorių politikai įtikėjo, kad buvo ištekėję už JAV.
Vašingtonas santuokos liudijimo nepasirašė ir net nesapnavo apie lietuvišką jaunikį. Mums patiems pirmiausia turi rūpėti mūsų realus saugumas, o ne tik JAV vadovavimas ir jos globali politika. Lietuvos politikai ir jų rinkėjai visada rimtai turi žiūrėti į sąjungininkų įsipareigojimus ir reikalauti konkrečių veiksmų ir garantijų.
Kalbant apie realaus saugumo garantijas Lietuvai, būtina pažymėti, kad Vilniaus aukščiausio lygio susitikime nebuvo imtasi priemonių atgrasymui neigimu (angl. deterrance by denial) užtikrinti, o toks atgrasymas yra labai svarbus Lietuvai, kaip ir kitoms silpnoms karine prasme valstybėms rytiniame NATO flange. Tiesa, Kanados premjeras Justinas Trudeau prieš susitikimą pažadėjo, kad Kanada padvigubins savo kontingentą Latvijoje iki 2200 karių. Tačiau tai planuojama padaryti tik 2026 m. Nei kanadiečių pasiūlyti terminai, nei papildomų pajėgų dydis nėra adekvatūs realiai situacijai Rytų Europoje, ypač Baltijos valstybėse.
Rusijos–Ukrainos karas liudija, kad kol kas Vakarai negali atgrasyti ir užkardyti besitęsiančios Rusijos agresijos Ukrainoje. Platesnės eskalacijos galimybė regione išlieka visą laiką. O su pažadais kaip su pažadais. Pažadų buvo daug ir NATO aukščiausio lygio susitikimuose Velse, Madride, Varšuvoje.
Štai kad ir gynybos investicijų įsipareigojimai (angl. defense investment pledge – DIP), priimti Vilniaus susitikime dėl 2 proc. įsipareigojimo, jau anksčiau – 2014 m. – buvo priimti Velso susitikime. Tada buvo įsipareigota 2 proc. BVP skyrimą gynybai interpretuoti kaip minimumą. Kada pati Lietuva ar kitos valstybės pasiekė tą minimumą? Atsakymą visi žinome.
Privalome ir patys kritiškai įvertinti Lietuvos valstybės stiprinimą. Iki šiol tarp politikų yra populiarus žaidimas emocijomis ir propagandinėmis klišėmis. Populiaru, nes niekaip nesisieja su realiais veiksmais. Emocijos ir propaganda leidžia imituoti veiklą, o akivaizdžias saugumo problemas – ignoruoti. Vykstančio karo akivaizdoje mūsų šalies karinis ir ekonominis potencialas per pusantrų karo metų nesustiprėjo, o ekonominis – net susilpnėjo. Tik stiprios valstybės gali būti svarbios tarptautinėje arenoje. Kita vertus, mažos valstybės taip pat gali būti stiprios ir girdimos. Izraelis, Suomija ar Singapūras yra puikūs tokių valstybių pavyzdžiai. Lietuvos valdančioji dauguma pasirinko kitą kelią. Organizacinės, valdymo problemos, nevykusios, viešąjį gėrį naikinančios reformos silpnina valstybę tarptautinių iššūkių akivaizdoje. Lietuvos karinis-organizacinis potencialas bei kariuomenės ugnies galia nuo 2022 m. karo pradžios neišaugo. Kai taip yra – nieko kito nelieka, kaip tik bandyti gėdinti savo partnerius ir sakyti, ką jie turėtų nuveikti.
Trapų stabilumą ir taiką likusioje Rytų ir Centrinėje Europoje užtikrina ne tik NATO, bet ir Ukraina. Ji kol kas sugeba priešintis Rusijos agresijai. Tačiau tai nereiškia, kad Ukraina turi neribotas galias ir atsparumą.
