Neturiu vieno atsakymo, tad pabandysiu reziumuoti kelis šaltinius. Ir šiame tekste tikrai nebandysiu įkalbėti skiepytis ar keisti nuomonę kitomis temomis, tik gal pabandyti susikalbėti ir atkurti ryšį su mums svarbiais artimaisiais ir pažįstamais, su kuriais buvo gera iki pandemijos. Nepretenduoju ir į vienintelę tiesą – esu klystantis žmogus, tad komentaruose pasidalinkite savo istorijomis, kaip pavyko susitaikyti net, atrodo, beviltiškoje diskusijoje.
Ir ką pabandysiu išskleisti – tai, kad baimė (arba nepasitikėjimas) yra pagarbos verta priežastis nesiskiepyti. Nes jei visi nepaskiepyti žmonės turėtų kitą priežastį, pavyzdžiui, alergiją, juk ant jų nepyktume? Neturėtume pykti ir dėl baimės. Ir tai galbūt yra vienintelis būdas susikalbėti ir išgirsti vieniems kitus.
Svarbiausia – empatija
Vieną iš įdomių šaltinių parekomendavo psichologas dr. Paulius Skruibis, savo socialinėje paskyroje pataręs „nepradėti matyti vienas kitame priešų ir, jei išeina, neprarasti kantrybės ne tik sakant savo argumentus, bet ir bandant suprasti kitos pusės poziciją, nors ji gali būti ir visai nepriimtina“.
Susipykti su oponentu ir, tuo labiau, jį žeminti ar menkinti išties nėra jokios naudos, nes tai jų nuomonės tikrai nepakeis. Todėl JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų organizacija CDC (Centers for Disease Control and Prevention) skuba į pagalbą patardami, kaip kalbėtis su artimaisiais, jei pažiūros išsiskiria. Tam be galo reikalinga empatija, gebėjimas suprasti, kaip kitas jaučiasi, ir jokiu būdu žmogaus jausmų nevalia smerkti.
Jausmai keičia informaciją
Emocijos iš esmės yra bet kurios komunikacijos (ne tik komercinės ar valstybinės, bet ir tarpasmeninės) pagrindas. Informuodami kitą mes teoriškai stengiamės perteikti žinias, bet šis procesas bus sėkmingas tik „kitame laido gale“ ir priklausys nuo to, kaip kita pusė žinias priims ir kaip dėl to jausis. Apsidžiaugs, susidomės, išsigąs, ignoruos, supyks, susirūpins, ims veikti ar tiesiog nepatikės? Žmonės, būna, netiki reklama, bet kiti nepatiki ir prisipažinimu meilėje. Galvoja „o ką gi jis/ji iš tikro turėjo omenyje?“.
Priimti informaciją tokią, kokia ji yra, reiškia pasitikėti. Kai kalbame apie artimuosius, pasitikėjimas yra pats jautriausias tarpasmeninis santykis. Esu rašiusi apie painų procesą, kaip atsitinka, kad kartais, norėdami išsaugoti draugystę, esame pasiryžę priimti net naujas nuostatas ar tradicijas, o kartais dėl įsitikinimų nutraukiame ryšius su žmonėmis. Tąkart kritikai mane išpeikė už ilgą teksto paklodę, bet esmė paprasta: visada pasirenkame, kas mums svarbiau – santykis su žmogumi ar principai?
Kitaip tariant, norėdami susikalbėti, turime parodyti kitam pagarbą ir pasitikėjimą, ir padaryti tai avansu. Tad jei į diskusiją įsivelia panieka, ad hominem užgauliojimai ir priešo etiketės – tokia diskusija yra pasmerkta ir niekur neveda – tai aklavietė. Bet tarę sau ir kitam, kad galime nesutikti vienas su kitu, bet likime draugais, nes turime daug ką bendra – tai kelias į priekį. Tame kelyje dar bus daug progų tapti bendražygiais.
Baimė ir pasitikėjimas
Dabar apie įvairias sąmokslo teorijas ir tiesiog neįtikėtinus dalykus, kuriais žmonės ima tikėti. Psichologai rašo, kad nepatiklumas oficialiai skelbiamai informacijai ir visokių alternatyvių tiesų paieškos dažnai gimsta iš baimės ir nesaugumo jausmo. Pavyzdžiui, totalitarinėse santvarkose yra įprasta „skiesti“ visą valdžios skleidžiamą informaciją su dideliu skepsiu, nes tokios santvarkos yra grįstos ne pasitikėjimu, o baime. „Netikiu, bet to neparodysiu“ yra išlikimo taisyklė.
Demokratinėse valstybėse yra kitaip: gali netikėti, gali protestuoti, gali ginčytis, siūlyti sprendimus ir dėl to nebijoti. Tačiau baimę gali kelti pats neužtikrintumo dėl ateities jausmas. Ar turėsiu, iš ko pragyventi, ar manęs neapgaus, ar neatstums mano draugai ir pan. Tokia baimė irgi kuria nepasitikėjimo jausmą, kaip kad nepasitikime tamsiu kambariu, ir nepatiklumą reikia kažkur nukreipti, kad ir į tą pačią valdžią.
Nelaimės akivaizdoje norėdamas save apsaugoti žmogus gali imti nepasitikėti net vieninteliu žmogumi, kuris gali jam padėti – pavyzdžiui, gydytoju. Ir ne todėl, kad būtų kvailas, neišsilavinęs ar piktybiškas – tik todėl, kad bijo. Bijo nežinomybės ir pačios baimės.
Kodėl baimę smerkiame?
Jei stebėtume medijas, pamatytume, kad drąsą visuomenė giria, o baimę mato kaip silpnybę ir skuba pasmerkti. Antai su nesupratingumu susiduria psichologines panikos atakas patiriantys žmonės – aplinkiniai nesupranta, kaip galima lygioje vietoje išsigąsti mirties, jeigu objektyviai nieko nenutiko. Tačiau bet koks moralizavimas ar pašaipos paniką kenčiančiam žmogui tokioje situacijoje tikrai nepadės – svarbiau pabūti šalia, padėti nusiraminti, duoti atsigerti vandens ir žinoti, kad per 10-15 minučių tokia būsena praeina, o specialistai patars, kaip ją suvaldyti.
Žmonės turi ir daugiau baimių – pavyzdžiui, bijo pakeisti nemėgstamą darbą ir visą gyvenimą gali praleisti paskutinėj „skylėj“, pro šalį praleisdami daug žadančias (bet rizikingas) galimybes. Gali bijoti ir artimų santykių – greičiausiai dėl to, kad jau yra patyrę atstūmimo jausmą ir nenori jo pakartoti. Ir, kaip tyčia, visų tokių baimių identifikavimas yra viena sunkiausių užduočių, nes žmonės bijo pripažinti, kad bijo – tai kažkaip žema, nekieta ir silpnybės nepuošia.
Žmonės bijo ne tik skiepų – bijo ir tie, kurie pasiskiepijo. Bijo, kad tai nesuveiks ir pandemijos įveikti nepavyks. Bijo, kad virusas mutuos ir skiepai pasens. Bijo, kad susirgs vaikai, kurių dar neskiepija. Bijo, kad vėl bus paskelbtas karantinas, sustos darbai, bankrutuos įmonės, grius planai. Ir kai šitą baimę reikia kažkur nukreipti, ji virsta pykčiu. Pykčiu ant tos pačios valdžios, bet labiausiai – ant tų, kurie nepasiskiepijo.
Blogiausia, kad pykti vieniems ant kitų visai neapsimoka – tai nesuteiks didesnio saugumo ir nepašalins baimės priežasčių, pačios pandemijos, apie tai CNN rašė lektoriai Peter Bregman ir Howard Jacobson. Jie priminė psichologijoje žinomą „atsišaudymo“ (angl. backfire) efektą, kuomet, kuo labiau stengiesi žmogų įtikinti bombarduodamas jį faktais ir įrodymais, tuo stipriau žmogus įsikimba savo priešingos nuomonės ir jam tampa principo reikalu jos laikytis. Todėl mėtytis nuorodomis ir epitetais neverta.
Tačiau jei įsiklausytume į skiepų vengiančių žmonių argumentus su atjauta ir empatija, suprastume, kad viskas ne taip paprasta – jiems tikrai yra, ko bijoti. Vakcinos naujos, tad normalu, kad žmonėms kyla klausimų. Sklando begalė informacijos ir dezinformacijos, tad normalu, jog žmonės ima žvelgti atsargiai į absoliučiai viską. Be to, čia gi kalbame net ne apie santykius ar karjerą – tai sveikatos ir gyvybės klausimas, tad labai suprantama, kad žmonės nenori rizikuoti ir glaudžiasi ten, kur saugiausia – prie įprasto status quo, pažįstamo kasdienio gyvenimo ir nenori jo keisti.
Į pavojų reaguojame skirtingai
Be skiepų turime ir daugiau baimės židinių, dar betrūko pabėgėlių krizės ir kalbų apie karą. O į pavojus žmonės reaguoja skirtingai – net gatvėj atsidūrus priešais atlekiantį automobilį vienas pasileis bėgti bet kuria kryptimi, kitas sustings vietoje it įmūrytas ir nieko su savimi negalės padaryti. Taip vieni per pandemiją nuo pat pirmųjų dienų susipirko visus įmanomus respiratorius, maisto atsargas ir susiveikė „blatą“ skiepams net anksčiau nei oficialiai leista – tai buvo reakcija „bėgti“. Kiti susigūžė savo įprastoje aplinkoje, kur jiems iki šiol buvo saugiausia, ir priešinosi visiems pasiūlymams – tai reakcija „sustingti“. Nėra geros ar blogos reakcijos – tiesiog esame skirtingi ir kartais tai mus išgelbėja, o kartais – pražudo.
Dalykai, kurie vienija
Tai apie ką gi tuomet kalbėtis su artimaisiais, kurių nuomonės išsiskiria visais klausimais? Čia svarbiausia nepamiršti, kad vis dar yra daugiau temų, kurios mus jungia, o ne išskiria. Pirmiausia – tai, kad jums rūpi, kaip kitas žmogus jaučiasi. Kokius jausmus sukėlė vakarykštės žinios? Gal liūdesį, gal pyktį, o gal jau ima kelti juoką, lyg gyventume absurdo filme? Absurdo teatro įspūdis išties nesvetimas abiem pusėms – tiek pasiskiepijusiems, tiek vengiantiems skiepų – čia galima pasijuokti iš savęs, kad jaučiamės tai vienodai, tik elgiamės skirtingai, ir ne iš blogos valios.
Na gerai, o kaip tuomet su faktais, kurie nėra nuomonės, bet yra realių tyrimų rezultatai, patikrinti, įrodyti ir aprašyti? Taip, faktai nuo nuomonės skiriasi tuo, kad jie nepasikeičia nuo to, tiki jais ar netiki. Bet kalbant su artimaisiais svarbu išlaikyti pagarbą ir paklausti, ar galėčiau tau rekomenduoti vieną ar kitą šaltinį, kurį manau esant tikrai patikimą. Jei žmogus sutiks – jis atkreips dėmesį. Jei atsisakys – reikia gerbti jo pasirinkimą, galbūt prie tos temos sugrįšite kitą kartą.
CDC primena atsiriboti nuo bet kokio smerkimo – nepasitikėti kažkuriuo informacijos šaltiniu nėra kvaila, tai atsargaus žmogaus bruožas. Tokiu atveju verta paieškoti, kas galėtų būti abiem bendras autoritetas – galbūt šeimos gydytojas, gal vaistininkas, galbūt Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), galbūt abiejų gerbiamas profesorius.
Galiausiai sugrįžkime prie to, kad yra daugiau dalykų, kurie mus jungia su artimaisiais, negu skiria. Visi mes norime apsaugoti save ir savo šeimą – vaikus ir tėvus, visi norime lankyti vyresniuosius, laisvai judėti, visi norime eiti į darbą (na, gerai, dribti tai gal žmonės nebūtinai nori, bet gauti atlyginimą tai tikrai). Prisipažinsiu – man pačiai būtent šios prielaidos buvo svarbiausios priimant sprendimą skiepytis, nepaisant galimų rizikų ar dvejonių. Ir nevaidinu bebaimės – prieš dūrį tikrai sudrebėjo kinkos, kaip ir laukiant efekto, kas bus po to. Bijome visi. Tad ir kalbėkimės apie tai, ko bijome ir apie ką svajojame. Štai mes galbūt bijojome, kad močiutė susirgs ir numirs, o močiutė labiausiai bijojo likti viena per Kalėdas. Bet jei tokiu laikotarpiu skambintume jai ne kartą per mėnesį, o dukart per dieną, galbūt susitelkti ir pralaukti pavojų būtų lengviau?
Visi mūsų sprendimai – asmeniniai
Kiekvienas žmogus turi savo priežastį, kodėl pasiskiepijo ar to nepadarė. Ir ji dažniausiai glūdi ne tyrimų skaičiuose, o asmeniniuose santykiuose. Todėl kalbėdamiesi apie tai, kas mums rūpi, ką labiausiai vertiname ir norime apsaugoti bei iš kokių veiksmų turime galimybę rinktis, tikėtina, atrasime bendras vertybes ir daugiau nei vieną būdą jas puoselėti. Net daugiau negu du būdus. Ir apie jų įvairovę jau galime diskutuoti taikiai, sverti pliusus ir minusus.
Visos baimės yra tikros
Nustoję pykti ir nustoję smerkti žmogų dėl to, ko jis bijo, rasime, kad visi nuogąstavimai turi priežastis ir gali būti labai žmogiškai suprantami: kad naujas skiepas (tikrai naujas), kad čia daug sukasi pinigų (pinigai tikrai nemaži), kad nepatinka viešoji komunikacija (tikrai buvo padaryta klaidų), kad ne visi mūsų ir kitų Vyriausybių veiksmai pataiko į tikslą, ir t.t. Labai logiškos dvejonės! Žmogų visada galima pabandyti suprasti. Net jei jis klysta. Net kai jis bijo, kai pyksta. Nebūtina sutikti su juo ir tuo, ką jis daro, bet suprasti įmanoma.
Ir jau kai sutarėme dėl bendrų vertybių, dėl panašių baimių, dėl vienodų norų sugrįžti į įprastą gyvenimą, galime aptarti ir tai, kas galbūt yra mažiausiai tikėtina arba tiesiog netiesa. Ar verta įtarinėti kažkokį pogrindinės pasaulio vyriausybės ar slaptų jėgų sąmokslą? Matyt, kad ne. Ar pandemija išgalvota? Tai jau lyg pamatėm, kad ne. Kas yra paveikiausia priemonė kovoti su sunkiomis ligomis, kurių neįveikia antibiotikai ir kiti vaistai (kaip pasiutligė, poliomielitas, raupai, tuberkuliozė ir kitos)? Istoriškai jas įveikė tik skiepai, vien organizmo stiprinimas nepadėdavo. Ar spręsdamas sunkias problemas renkuosi bent jau mažesnę blogybę? Dažniausiai – taip. Tad galbūt ta mažiausia blogybė šiuo atveju galėtų būti skiepas. Galbūt – tebūnie tai žmogaus apsisprendimas, nulemtas visų jį supančių aplinkybių. Ir net jei ta aplinkybė, dėl kurios žmogus nesiskiepija, yra didelė baimė – ji verta pagarbos. Tik jausdamas pagarbą ir pasitikėjimą juo žmogus galės tokią baimę įveikti.
Tokiu atveju tie, kurie skiepijasi, tai daro ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo pasiskiepyti. Kas dėl alergijos, kas dėl baimės, kas dėl socialinės aplinkos. Viskas, ką galime padaryti – tai stengtis ir saugoti vienas kitą, su pagarba ir be atstūmimo. Nes jau kas kas, bet juk būdami vienos šalies piliečiais nesame vienas kitam priešai, ir niekada nebuvome. Galbūt tai suprantant, net ir nepakeitus savo nuomonės skiepų ar kitais klausimais, pasidarytų šiek tiek ramiau, taikiau ir saugiau gyventi.
