Iš dalies tai jau padarė Paulius Gritėnas, pakvietęs užsidariusius nuo viruso grėsmės namuose skaitytojus pasinaudoti galimybe „paimti į rankas knygą, įsijausti į ilgesnį, sudėtingesnio siužeto ar loginio minties vystymo pasakojimą“. Tačiau laikas su knyga – tik viena iš daugybės galimybių.
Pirmoji džiugi naujiena, kad jau šį savaitgalį daugybė šeimų pirmą kartą per balažin kiek metų susirinks drauge ne per laidotuves. Visos pramogos atšauktos, pasaulis užsidarė, svečių niekas nelaukia, kad drauge su pyragu ar buteliu vyno neatneštų užkrato. Vaikai neprašo nuvežti į vandens parką, nes jis uždarytas. Sporto klubai, baseinai – taip pat.
Kas pasakė, kad medikų rekomenduojamas socialinių kontaktų vengimas būtinai reiškia sėdėjimą namuose? Keliauti po Lietuvą galima ir tokiu metu, tik svarbiausia tinkamai viską suplanuoti. Jokių autobusų ar traukinių – tik nuosavu automobiliu, jeigu jis dar tokios būklės, kad nesubyrės pakeliui ir nereikės ieškoti pagalbos. Taip išvengsite daugumos galimybių pasigauti užkratą nuo kosėjančio bendrakeleivio ar viruso nešiotojų apčiupinėtų stoties rankenų. Alternatyva galėtų būti nebent dviračiai, bet minti pedalus, pavyzdžiui, per netikėtą kovo pūgą patiks ne kiekvienam.
Degalų galima įsipilti anksti ryte savitarnos degalinėje, tik neužmirškite pasinaudoti vienkartinėmis plono plastiko pirštinėmis – jų ten visada būna. Ir nedrįskite stoti į eilę prie degalinės dešrainių – juos pakeis termose iš namų gabenama grikių košė arba virš laužo pašildytas mėsos gabalas.
Nors muziejai visoje Lietuvoje uždaryti, tokiu metų laiku juose ir nėra reikalo tūnoti. Internete nesunkiai rasite daugybę nacionalinių ir regioninių parkų pažintinių takų ir maršrutų, bet dar įdomiau susiplanuoti savą, nepervertinant visų šeimos narių galimybių judėti pėsčiomis. Šiais laikais, kai kiekvienas telefone turime bent po kelias navigacijos programėles, pasiklysti beveik neįmanoma. Jeigu rinksitės turistų nenutryptas, mažai kam žinomas vietas, derindami, pavyzdžiui, pamiškėje klykaujančių gervių stebėjimą, žibučių uostymą, bobausių rinkimą ir kukliu atminimo ženklu tankumyne pažymėtos ne pačių garsiausių partizanų žūties vietos arba užmiršto jotvingių piliakalnio aplankymą, tikimybė sutikti užkrato nešiotojų minią gerokai sumažės.
Jokio jūros vaizdo nuo Palangos tilto – saugiau ir įdomiau pro vėjovartas brautis iki užpelkėjusio Šikinežerio arba Vilko šaltinio. Meškos šikna netinka – geografinė žymė feisbuko įraše būtų graži, bet vieta tokia populiari, kad būtinai sutiksite mokyklos laikų bičiulį, kuris ką tik grįžo iš Norvegijos ir privalo jus apsikabinti.
Vaikai gal iš pradžių bus įsikniaubę į telefonus, žmona kritikuos jūsų pasirinktą maršrutą, bet bent jau antroje dienos pusėje tikrai pradėsite šnekėtis ne vien apie orą. Laiku ir subtiliai paminėta net ir labai nedidelė tikimybė, kad kažkuris iš jūsų neišgyvens koronaviruso pandemijos, padės atsitraukti nuo buitinių kivirčų dėl laiku neapmokėtos sąskaitos už atliekų išvežimą. Tik nepersistenkite, kad tai neskambėtų, kaip gąsdinimas, kaip jūs be manęs pražūsite, kai numirsiu.
Kada nors, kai pandemija pasibaigs, o vaikai užaugs, prisiminsite ne pasistumdymus dėl konservų prekybos centre, apokaliptinius televizijos naujienų reportažus, o tą akimirką, kai apsvaigęs nuo kovo sniego, šlapių samanų ir kadagių kvapų išdrįsote pasakyti savo šeimos nariams, kaip juos mylite. Būtent dėl tokių prisiminimų verta gyventi.