Kai pastarąja žinia pasidalinau su feisbuko draugais ir sekėjais, kaipmat paaiškėjo, kad net Šeimų maršuose nedalyvavę, iš pirmo žvilgsnio į XIX a. iškasenas nepanašūs lietuviai slepia savyje daugybę giliai įsišaknijusių stereotipų. Arba, jei labai norite taip juos vadinti, tradicinės šeimos vertybių.
Medinis pašmaikštavimas apie rogutes ir mišką buvo turbūt švelniausias komentaras. Kiečiausias teiginys: „Tėvas pats kaltas, kad tokį urodą (lietuviškai – išsigimėlį) užaugino“. Ačiū, aš irgi jus visus myliu.
Patyrus tokį tradicinių vertybių cunamį visai neatrodo keista Prezidento metiniame pranešime girdėti pasiūlymą Lietuvai, tapti „šeimoms draugiškiausia Europos Sąjungos valstybe“. Sumanymas išties ambicingas, nes teks lenktyniauti su Estija, kuri šią savaitę panaikino nemažos dalies šeimų diskriminaciją ir įteisino vienos lyties asmenų santuokas.
O mes net ir kompromisinio Partnerystės įstatymo nesugebame priimti bei Stambulo konvencijos ratifikuoti. Iki visos visuomenės suvokimo, kad apsaugotos kitų šeimų teisės nėra kažkokia įsikalbėta grėsmė mano paties šeimai, dar teks nueiti ilgą kelią. Net jei pakeliui pasitaikys tokių valstybės vadovų, kurie sąmoningai orientuojasi į užstrigusią patriarchalinio kaimo vaizdiniuose rinkėjų viliojimą. Tų pačių, kurie krykštauja iš džiaugsmo išgirdę žinią, kad Putino Rusija uždraudė bet kokį lyties keitimą.
Nesuklydo ir teigdamas, kad „dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią valdžią“. Ir nors šį teiginį valdančiosios daugumos politikai jau spėjo įvertinti kaip G. Nausėdos pradėtą rinkimų kampaniją, tai tebuvo akivaizdaus fakto konstatavimas. Prezidentas nebūtų suklydęs ir pasakydamas, kad galimybės pakeisti valdžią nekantriai laukia ne visuomenės dalis, o dauguma. Nes tokias nuostatas rodo visos apklausos.
O kadangi valdančiajai daugumai suburti dažniausiai prireikia sudarinėti kelių partijų koalicijas, tai reiškia, kad Vyriausybę formuoja vos kelių ar keliolikos procentų gyventojų mylimi politikai. Net koalicijos partnerių rinkėjai retai pasitiki vieni kitais. Pavyzdžiui, 2020 m. TS-LKD krikdemiškojo sparno rinkėjams buvo šokas pamatyti Laisvės partijos politikus, gavusius valdyti ministerijas. O laisviečių rinkėjų visai nežavi konservatoriaus Pauliaus Saudargo arba agroliberalo Viktoro Pranskiečio požiūris į lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą.
Lietuva pasmerkta gyventi su nekenčiama Seimo dauguma ir Vyriausybe, bet mylimu Prezidentu. Nes Prezidento rinkimus gali laimėti tik daugumos balso teisę turinčių šalies gyventojų pasitikėjimą pelnęs asmuo. Todėl dauguma mūsų šalies vadovų, išskyrus velionį Algirdą Mykolą Brazauską, buvo nepartiniai politikai, sugebėję kalbėti tai, ką nori išgirsti minia.
G. Nausėdos metinis pranešimas tiesiog tobulai atitiko šį kriterijų, nes jame galima rasti ne tik nuosaikią valdančiosios daugumos kritiką ir čekiukų skandalo vertinimus, bet ir beveik nuoširdų susirūpinimą paprasto Lietuvos žmogaus vargais. Po pastraipą ar kelis sakinius skirta švietimui, sveikatos ir socialinei apsaugai, gangrenuojančių regionų plėtrai ir netgi aplinkosaugai. Prezidentūros komanda neblogai padirbėjo surankiodama iš žiniasklaidos, grupuodama ir apibendrindama visas aktualijas, nors dėl visiškos pilnatvės aš dar būčiau rekomendavęs antroje pranešimo dalyje paminėti Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio istoriją.
2024 m. G. Nausėdai reikės mūsų balsų, ir jis tikrai juos susirinks. Lengviau, jeigu antrame ture teks varžytis su partiniu kandidatu, iškeltu LSDP arba TS-LKD. Sunkiau, jeigu prireiks susigrumti su advokatu Ignu Vėgėle, kuris į rinkimus neatsineša buvimo valdžioje šleifo, todėl gali sutelkti net ir radikaliausius protesto balsus. G. Nausėdą tuomet galėtų išgelbėti ne kas kitas, o tik šiandien jau nepajėgiančių nuslėpti neapykantos jam konservatorių rinkėjai. Nes I. Vėgėlės jie negali pakęsti dar labiau ir neprašomi ateis balsuoti antrajame ture taip, kad užkirstų jam kelią į Daukanto aikštės rūmus.
Gražiai nuaugusio Prezidento reitingo nesubjauros net ir tokios Lietuvos užsienio politikos nesėkmės, kaip aiškaus Ukrainos kvietimo į NATO nesugebėsiantis ištarti Vilniaus viršūnių susitikimas. Vietinei publikai už sėkmę bus galima prakišti naujųjų mūsų regiono gynybos planų patvirtinimą. Arba pirštu parodyti į Užsienio reikalų ministrą. Kol kas labai panašu, kad lietuviams labiau rūpi, kiek kainuoja indai, iš kurių valgys NATO viršūnių susitikimo svečiai, negu tai, ko jie čia suvažiuos.
G. Nausėda buvo pasmerktas antrai kadencijai dar tada, kai nebuvo inauguruotas pirmajai. Kito pasirinkimo neturi nei jis pats, nei gražioji jo Lietuva.
