Jeigu ne tarakonai Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino galvoje, pašnibždėję jam savižudišką sumanymą užkariauti Ukrainą, galėjo būti visai kitaip. Nes iš koronaviruso pandemijos Lietuva išėjo su bene veržliausiai Europos Sąjungoje atsigaunančia ekonomika ir vartotojų lūkesčiais pagaliau atsigriebti už porą prarastų metų. Europinių milijardų dalybos, didėjančios algos ir pensijos turėjo įtikinti kiekvieną lietuvį, kad niekada taip gerai negyveno, kaip prie Ingridos Šimonytės.
O kai tokios viltys pražuvo, tarsi Perkūno sudaužyti gintaro rūmai, iš jų šukių nepavyks surinkti net gelbėtojų nuo krizių vyriausybės paveikslo. Nes niekas šitoje šalyje nesijaučia išgelbėtas. O kuo toliau nuo sostinės, tuo niūresnės žmonių nuotaikos.
Pietiniame Lietuvos pakraštyje, netoli tos vietos, kur susitinka trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos – pasienio stulpai, o naktimis pasieniečiams vis dar tenka vaikyti per naujas spygliuotas tvoras į Europą bandančius patekti migrantus, yra nedidelis Kapčiamiesčio miestelis. Pernai tokiu metų laiku, grįždamas iš Kapčiamiesčio girios su pilna bagažine baravykų, būtinai sustodavau centrinėje miestelio aikštėje, prie Emilijos Pliaterytės paminklo, ir atviliotas iš vietinės kepyklėlės sklidusių kvapų, prisipirkdavau šiltų bandelių su varške, sūriu ir obuoliais.
Šiemet net ir po kelių lietingų dienų slampinėti po mišką nėra jokios prasmės – po kelių grybavimo valandų pintinės dugne ritinėjasi tik kelios apdžiūvusios voveraitės. O Kapčiamiestyje kepyklos durys užrakintos – čiabuviai pasakoja, kad iš darbo išėjo algų nesulaukusios kepėjos. Negana to, rugsėjo pirmąją nesuskambo Kapčiamiesčio mokyklos skambutis, o likusius miestelio vaikus geltonas autobusiukas kas rytą išveža į Veisiejų gimnaziją. Tik ir tuose Veisiejuose gyvybės ne ką daugiau – užsidarė vietinio jaunimo ir sustojančių apsidairyti turistų pamėgta picerija. Bet vis tiek linksmiau negu Margionyse, kur prieš pat Grybų šventę sudegė klojimo teatras.
Net jeigu visas tas viena už kitą niūresnes, bet tarpusavyje lyg ir nesusijusias naujienas prisiminti mane paskatino pilko rudens dangaus prišauktas liūdesys, optimizmo, kad viskas bus gerai gangrenuojančioje Lietuvos provincijoje, nesugebės įkvėpti nei sostinės, nei vietiniai politikai. Nes neužtenka prieš kiekvienus savivaldos rinkimus choru kartoti, kaip pritrauks investicijų ir sugrąžins į kaimą jaunimą, o gavus rinkėjų pasitikėjimo mandatą, skėsčioti rankomis, kad nieko negali padaryti.
Šią savaitę Seimui užteko valios ir balsų atmesti prezidento Gitano Nausėdos veto Politinių organizacijų įstatymui ir patvirtinti griežtesnius reikalavimus savivaldos rinkimuose dalyvausiantiems politiniams komitetams. Ištaisyta politinė klaida, kurios pasekmės bus juntamos ne vienus metus. Miestus ir rajonus užvaldę jokiai politinei bendruomenei neatsakingi carai ir carukai dėl to savo galios iškart nepraras, bet apsunkintas naujų komitetų kūrimas leis vėl sustiprėti politinių partijų skyriams bent jau ten, kur iš jų dar kažkas liko. Gali užtrukti ne vieną kadenciją, kol jie užsiaugins naujus vietinės politikos lyderius, sugebančius veikti savo bendruomenių labui drauge su nacionaline valdžia, o ne tik augintis populiarumą, kaltinant ją už visas provincijos nesėkmes.
2023–2024 m. savivaldybių, Seimo ir Prezidento rinkimai man bus patys liūdniausi šį dešimtmetį, nes tos partijos, už kurias balsuoju visą gyvenimą, jų tikrai nelaimės. Už pandemijos ir karo nuovargį, infliacijos ištirpdytą pajamų padidėjimą ir visas komunikacijos klaidas joms atkeršiję rinkėjai turės progą vėl nusivilti nuosaikesniais ar radikalesniais populistais. Kol politikos švytuoklė vėl pakryps į dešinę ir ateis dar viena krizė.
Man užtenka žinoti, kad egzistenciniai išbandymai Lietuvą užklumpą toje politinės švytuoklės padėtyje, kai Vyriausybę formuoja gebančios juos atlaikyti politinės jėgos. O paskui, kai Ukraina jau bus laimėjusi karą prieš Rusiją, o dujų, elektros ir dešros kainos stabilizavęsi, mūsų šalis galės judėti pirmyn iš inercijos, tarsi nuokalnėn laisva pavara riedantis automobilis. Ir visai nesvarbu, kokia bus vairuotojo pavardė ir kurio dešimtmečio muziką mums gros radijas.
TS-LKD ir liberalių partijų koalicijoms tenka valdyti šalį tik per krizes ne todėl, kad jos sąmoningai siektų tokios mazochistinės pramogos. Ir juo labiau tikrai ne Landsbergių, Andriaus Kubiliaus ar Ingridos Šimonytės sprendimai sukelia pasaulines krizes, karus ir pandemijas.
Galbūt Dievas taip baudžia konservatorius už jų kone religinį tikėjimą, kad vieninteliai geriausiai žino, ko iš tikrųjų reikia Lietuvai. O gal Lietuvos rinkėjai spėjo išsiugdyti nuojautą, kada atidundės kita negandų lavina, ir tyčia pakiša po ja tuos politikus, kuriems nori atkeršyti.
