Jeigu nedėvite raudonų marškinėlių su susivėlusio Lotynų Amerikos teroristo atvaizdu arba spintoje už skeleto neslepiate sovietmečiu gauto aukštosios partinės mokyklos diplomo, jums, kaip ir man, ideologizuoti burtažodžiai „liberalizavimas“ ir „laisvoji rinka“ turėtų kelti tik malonias asociacijas. Tačiau šį kartą burtai neveikia.
Kai saulėtą rugpjūčio popietę užsimanau omletą su voveraitėmis pagardinti sūriu, galiu nuvažiuoti į Veisiejų „Norfą“ arba Leipalingio „Aibę“ ir išsirinkti man patikusį gaminį iš kelių dešimčių jo rūšių. Jeigu pasiūla ten netenkina, galiu nuvažiuoti porą dešimčių kilometrų iki Druskininkų „Lidl“ arba sulaukti ketvirtadienio, kai į Veisiejų turgų suvažiuos savos gamybos sūriais prekiaujantys Dzūkijos ūkininkai. O jau visai pasijutęs gurmanu šį sekmadienį keliaučiau į kurorte rengiamą Sūrių festivalį, kuriame savo gaminius pristatys smulkiųjų Lietuvos ir Ukrainos sūrinių meistrai.
Bandymas tame pačiame Veisiejų turguje nusipirkti elektros tikriausiai pasibaigtų parsigabentu į namus senu benzininiu generatoriumi, kurio nemokėčiau prijungti prie savo trobelės elektros tinklo. Mano kieme stovi vienas vienintelis gelžbetoninis stulpas su atrama, ant jo kabo viena metalinė skaitiklio dėžė ir per laukus iš kito kaimo galo ateina vienas vienintelis valdiško elektros skirstymo operatoriaus ESO kabelis. Jokios laisvos rinkos toje srityje nėra ir nebus, nes kito laido į mano kiemą niekas neatves. Į senatvę kiek pasilpusiomis akimis tikrai neatskirčiau ant Seirijų kalvų savo sparnų šešėliais prietaringus kaimiečius baidančių vėjo jėgainių pagamintos „žalios“ energijos elektronų nuo sugeneruotų anglimi kūrenamoje Lenkijos jėgainėje, jei tik ten tokių dar liko.
Sutikčiau tą reiškinį pavadinti elektros rinkos liberalizavimu, jeigu vartotojams iš tiesų būtų suteikta galimybė rinktis. Kas nori, tas tegul renkasi. Bet dabar mes visi privalėjome arba artimiausiu metu privalėsime pasirinkti elektros tiekėją, net jeigu buvome visiškai patenkinti iki šiol valstybės mums teikta viešąja paslauga.
Atsibuskite, mieli liberalai, prievarta nėra laisvė.
Viešąją elektros tiekimo paslaugą mums teikianti valstybė įterpia tarp ESO ir vartotojų visiškai pastariesiems nereikalingus tarpininkus ir sako, kad dėl to asiras laisvoji rinka bei konkurencija, o gal kada nors netgi sumažės kaina. Nors tiems tarpininkams taip pat reikės mokėti ne pačias mažiausias darbo rinkoje algas savo darbuotojams, išlaikyti biurus sostinės centre ir prispausdinti daug nuobodžių lankstinukų. O jų akcininkė valstybė gaus savo dividendus, kita ranka kompensuodama dalį elektros kainos gyventojams. Ir pelnas bus gautas ne iš loterijos laimėjimo, bet surankiotas iš liberalizavimo nauda patikėjusių ar tiesiog paklususių valdžios nurodymams vartotojų.
Gal po pirmojo rinkos liberalizavimo etapo mes jau turime laisvą elektros rinką, kurioje varžosi daugybė privačių nepriklausomų tiekėjų? Nieko panašaus – apie 67 proc. rinkos užima valstybės kontroliuojama bendrovė „Ignitis“, kažkada atskirta nuo ESO. O jos „konkurentai“ – valdiškų Estijos ir Latvijos energetikos bendrovių dukterinės įmonės „Enefit“ ir „Elektrum Lietuva“. Pirmoji atsikando 8,5 proc. rinkos, antroji – per 9 proc. Ir dar „Perlas energija“, rugpjūčio 8 d. duomenimis turėjusi apie 14 proc. klientų, bet pavertusi juos savo sugalvotos loterijos dalyviais ir vargu, ar išliksianti šitame sunkiasvorių žaidime. Ar jums tai panašiau į konkurencingą laisvąją rinką, ar tik dar vieną vartotojų sąskaita gyvenančių valdiškų energetikų būdą susikurti sau gerai apmokamas darbo vietas?
Liberalizavimo iliuzija gal net būtų sėkmingai įpiršta visuomenei, jeigu jos įgyvendinimas nebūtų sutapęs su energetinių išteklių kainų šuoliu, sukeltu Rusijos karo prieš Ukrainą. Vartotojui, kuris seniai pakeitė visas tris savo trobos lemputes į taupiąsias, stengiasi greičiau uždaryti šaldytuvo duris, kad nė neprisimintų, kaip pabrango ten eksponuojama dešra, o eidamas į būdelę su širdele už tvarto, išjungia iš rozetės televizorių, trūksta visai ne informacijos, kurį tiekėją pasirinkti. Niekas jam iki šiol neįrodė ir nesugebės įrodyti, kad tiekėjo pasirinkimas yra prasmingas.
Ne pirmą dešimtmetį iš eilės kartą per mėnesį nurašęs elektros skaitiklio parodymus į atsiskaitymų knygelę ir sumokėdamas už suvartotą elektrą daugmaž panašią sumą miestelio krautuvėje, namų šeimininkas yra pavyzdingas pilietis. Jis nieko nepavogė iš valstybės ir neliko skolingas, todėl turi teisėtus lūkesčius, kad ir valstybė jo nebandys apmulkinti. Ir nebaus už tai, kad vartotojas neketina dalyvauti laisvo tarpininkų pasirinkimo loterijoje. Jam ir taip tenka mokėti už kiekvieną suvartotą kilovakvalandę gerokai daugiau, negu galėjo įsivaizduoti planuodamas savo biudžetą.
„Reikėtų neversti pasirašyti sutarčių aukščiausiomis istorijoje kainomis ir palikti vartotojams patiems pasirinkti, ar tą sprendimą padaryti dabar, ar galbūt leisti jį padaryti vėliau“, – ketvirtadienį sakė prezidento vyr. patarėjas Jaroslavas Neverovičius, jau anksčiau pasiūlęs atidėti elektros rinkos liberalizavimo antrąjį etapą.
Toks atidėjimas gal ir padėtų daliai elektros tiekėjo dar nepasirinkusių žmonių tiesiogiai nesieti kainų padidėjimo su liberalizavimu. Tačiau joks delsimas ar nauja komunikacijos strategija, pasiunčiant seniūnaičius agituoti tiekėjo nepasirinkusių senukų, nesukurs laisvos rinkos ten, kur jos negali būti.
Žmonės nėra tokie kvaili – mato, kad yra prievartaujami dalyvauti jiems visai nereikalingame lošime. Ir tikrai nesigilina, kurios kadencijos Seimas sukūrė šito drumzlino patiekalo receptą. Politinės elektros rinkos liberalizavimo žlugimo pasekmės Ingridos Šimonytės vyriausybės reitinguose atsispindės jau šį rudenį ir nubrauks bet kokias iliuzijas, kad ta pati partijų koalicija kažkaip galėtų likti valdžioje ir po 2024 m. Nes nei pačios premjerės, nei energetikos ministro Dainiaus Kreivio pasisakymai dar neliudija, kad jie patys būtų supratę, kaip stipriai visuomenę krečia šita valdžios klaida.
