Baigiantis antriesiems karo metams paramą Ukrainai renkančios organizacijos nenoriai užsimena pastebinčios reikšmingą aukotojų skaičiaus ir aukojamų pinigų sumų sumažėjimą. Verslai, kurie nesuskubo nutraukti veiklos Rusijoje pirmosiomis karo savaitėmis ir mėnesiais, to jau niekada nepadarys. Nes Vladimiro Putino režimas sukūrė jiems tokias sąlygas, kad nei parduosi, nei pinigų išsiveši. Galvoti reikėjo anksčiau, nes dabar lieka tik dvi galimybės – pasilikti ir tęsti veiklą, savo mokesčiais finansuojant grobikišką karą, arba padovanoti įmonių aktyvus Kremliaus parinktiems oligarchams. O kai smerkimas už tokį bendradarbiavimą su priešu Lietuvoje darosi vis mažiau juntamas, garsių prekių ženklų išėjimų iš teroristinės valstybės šiemet jau nepamatysime.
Antra Lietuvos nuodėmė, nusverianti visus mūsų pagalbos Ukrainai paketus, yra lietuviškų verslų dalyvavimas sankcijų Rusijai apėjimo schemose. Nekartosiu pasakojimų, kaip pagal popierius į Vidurinės Azijos ar Pietų Kaukazo šalis gabenamos prekės pasiekia tikruosius gavėjus Rusijoje. Mūsų gamintojai, eksportuotojai ir vežėjai kartoja gerai išmoktas frazes, esą nieko apie tai nežino, o valstybės pareigūnai baksnoja pirštais į skylėtus sprendimus priimančias Europos Sąjungos institucijas. Visi viską žino, supranta ir laisva valia dalyvauja tame veidmainiškame žaidime, kai žodžiais itin aktyviai smerkdami agresorių ir užjausdami kenčiančius ukrainiečius, uždirbame sau algas ir pildome valstybės biudžetą kruvinais pinigais.
Sankcijų apėjimo schemų dalyviai turi puikų pasiteisinimą prieš savo sąžinę ar faktus po nosimi pakišančią žiniasklaidą: jeigu prekių į Rusiją negabensime mes, tai padarys kiti. Kol Kremlius turi kur parduoti naftą ir dujas, tai už jas gautus pinigus atsiras kas padeda išleisti. Kodėl tuomet tarpininkavimo uždarbis negali likti Lietuvoje, o ne Latvijoje, Turkijoje ar Armėnijoje?
Nepakantumas tokiai veiklai tirpsta greičiau už batus aplipusį sniegą, įėjus į šiltą patalpą. Nes net ir tie, kas pirmaisiais karo metais kasdien sekė karo Ukrainoje įvykius, dabar stengiasi nebesikankinti niūriomis žiniomis iš nejudančio fronto. Žmogaus organizmas taip reaguoja į kiekvieną grėsmę – pirmiausia pajuntu energijos antplūdį, reikalingą priešintis arba greitai bėgti, o paskui įtampa atlėgsta, net jeigu grėsmė niekur neišnyko. Grįžimas prie kasdienio gyvenimo ir nerimą keliančio informacijos turinio pakeitimas pramoginiu buvo neišvengiamas. Juk net pačioje Ukrainoje, atokiau nuo fronto linijos esančiuose miestuose, vos tik nutyla oro pavojaus sirenos, žmonės bando gyventi įprastą taikiam metui savo gyvenimą.
Dauguma demokratinių valstybių savo konstitucijose yra įsirašiusios nuostatą, kad nepaprastosios padėties ir karo metu nerengiami jų aukščiausių vadovų, parlamentų ir net savivaldos rinkimai. Ne tik todėl, kad karo metu gali būti sudėtinga visoje šalies teritorijoje organizuoti balsavimą ir galimybę kandidatams laisvai agituoti rinkėjus. Organizaciniai iššūkiai gali būti kažkaip išspręsti, bet neįmanoma panaikinti tų masių psichologijos dėsnių, kurie neišvengiamai paveiktų ir rinkimų rezultatus. Karo pradžioje veikiantis Susitelkimo aplink vėliavą dėsnis garantuotų pergalę tiems politiniams lyderiams ir partijoms, kurie tuo metu buvo valdžioje ir ėmėsi organizuoti gynybą. Karui užsitęsus ir prasidėjus atsipalaidavimo laikotarpiui, rinkėjai balsuotų už tuos politikus, kurie jiems kalba ne apie būtinybę kovoti iki pergalės, o apie kasdienių jų problemų sprendimą, tarsi karo nė nebūtų.
Nors Lietuva tiesiogiai nedalyvauja kare, žinias apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą dauguma lietuvių priėmė taip, tarsi tai būtų nutikę mums patiems. Todėl ir nuovargio nuo karo reiškiniai veikia labai panašiai, kaip kažkur vakarinėje savo šalies dalyje gyvenančius ukrainiečius.
Jeigu Ukrainos–Rusijos fronte visus 2024-uosius tęsis pozicinis karas be didelių pokyčių, tai Lietuvos Prezidento, Europos Parlamento ir ypač Seimo rinkimuose daugiausia rinkėjų dėmesio sulauks tie politikai, kurie karo ir Rusijos grėsmės temomis kalbės kuo mažiau arba visiškai jų neminės, bet žadės veiksmingai spręsti socialines problemas. Tai yra labai bloga žinia dabartinės valdančiosios daugumos partijoms ir ne pati geriausia perrinkimo siekiančiam Prezidentui Gitanui Nausėdai, jeigu antrajame ture jam tektų varžytis su Ignu Vėgėle arba bet kuriuo LSDP kandidatu.
Iš lietuvių noro užsimerkti prieš egzistencines grėsmes mūsų šaliai mandatą gavusi naujoji valdžia, vargu, ar bus pasiruošusi bet kokiai Rusijos ir Vakarų konflikto eskalacijai. Bet užtat dar labiau didins toleranciją sankcijų apėjimo schemose dalyvaujantiems verslams, net ir išlaikydama proukrainietišką retoriką užsienio politikoje.
Tarpušvenčiu Druskininkuose sutikęs krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, klausiau jo, ar iki kadencijos pabaigos pavyks taip išjudinti Lietuvos kariuomenės plėtrą ir perginklavimą, kad būsimai Vyriausybei, kad ir kas ją suformuotų, beliktų tik atsiskaitinėti su tiekėjais už jau užsakytas šiuolaikinių ginklų sistemas. Ministras atsakė, kad svarbiausi pirkiniai bus net ir apmokėti, o plėtra ir pasiruošimas priimti sąjungininkus – kaip reikiant įsivažiavę. Politikas taip ir privalo kalbėti, bet man vis tiek lieka abejonių ar 2024 m. pabaigoje galėsiu būti tikras, kad naują Valstybės gynimo tarybą sudarysiantys asmenys lemiamą akimirką nepakartos 1940-ųjų kinkadrebystės.
