Mano prosenelė Stefanija, tegul bus jai lengva senųjų Druskininkų kapinių ant ežerėlio kranto žemelė, būdama dar visai jauna, dirbo geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva tiesimo darbus. To paties, kurio bėgius atkarpoje nuo Marcinkonių iki Baltarusijos sienos Lietuvos geležinkelininkai pačioje XXI a. pradžioje išardė.
Skirtingai negu Stalinas, strategines geležinkelio linijas tiesęs ant GULAG-o kalinių kaulų, Rusijos imperijos caras Aleksandras II darbininkams mokėjo aukso rubliais. Darbas buvo sunkus, o atlygis toli gražu ne toks geras, kokį dabar galėtumėm įsivaizduoti, bet varguoliams iš Dzūkijos ir Baltarusijos kaimų tai buvo vienintelė galimybė užsidirbti ne tik kasdieninei duonai.
Dalį „nikolaškų“, kaip buvo vadinamos auksinės 5 rublių monetos su caro Nikolajaus atvaizdu, Stefanija atsidėjo senatvei, o kai jos sulaukė, atsikraustė iš Berštų kaimelio Baltarusijoje į Neravus prie Druskininkų, kur jos dukra, mano močiutė Ona buvo ištekėjusi už 17 metų vyresnio už save skrybėlėto lietuvio Adomo. Atsivežė ir savo pensinį fondą.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikais, kai prasimaitinti šeimai būdavo ypatingai sunku, Stefanija traukdavo iš slėptuvės po vieną monetą, o Adomas nešdavo jas iškeisti pažįstamam klebonui, kad niekas iš kaimynų apie tą šeimos paslaptį nesužinotų. Monetos baigėsi anksčiau, negu Stefanija atsisveikino su šiuo pasauliu, bet vyriausi šeimos nariai, kaskart degdami ant jos kapo žvakelę, pasakodavo jaunesniems vis naujomis detalėmis apipintą istoriją apie tuos auksinius pinigėlius.
Prosenelės „nikolaškas“ prisiminiau, kai žiniasklaida, lyg aušrą pramiegojęs mano gaidys Modestas, pragydo apie būtinybę mums visiems apsispręsti, kaip toliau kaupsime pensijai. Skirtingai nuo kažką už tai iš pensijų fondų uždirbusių influencerių ir „Sodros“ viešinimo konkursus laimėjusių „partnerių turinio“ skelbėjų, neturiu jokio intereso jūsų agituoti. Dar daugiau, esu nusiteikęs nė piršto nepajudinti, kad kaip nors parodyčiau pritarimą tam, ką dabar politikai išdidžiai pavadino pensijų reforma.
Tikroji pensijų reforma Lietuvoje prasidėjo 2003 m., kai atsirado galimybė dalį kiekvieno iš mūsų „Sodrai“ kas mėnesį mokamų pinigų nukreipti į privačius antrosios pakopos pensijų fondus. Tada ir apsisprendžiau, pasirašiau sutartį su bendrove, kurios pavadinimo čia dykai nereklamuosiu. Kasmet elektroniniu paštu gaudavau jos ataskaitas ir tikėjausi, kad tai bus prosenelės „nikolaškų“ atitikmuo.
Tačiau 2008 m. užklupo Pasaulinė finansų krizė, ir politikai kaip mat prisiminė mūsų kaupiamus pinigus. Gelbstint „Sodrą“ atidėjimai netrukus buvo sumažinti. Krizė baigėsi, keitėsi valdžios, bet nesikeitė politikų nusiteikimas įsiteikti dabartiniams pensininkams – aktyviausiai balsuojančiai rinkėjų daliai. Kiekvienas toks procentų perdėliojimas vadintas mažų mažiausiai revoliucine pensijų reforma.
Taip besireformuojant prabėgo dešimtmetis, per kurį mano karta galėjo arba mokėti savo tėvams kažką panašaus į padorias pensijas arba sukaupti jas sau, bet nepadarė nei vieno, nei kito. Jei jums, kaip ir man, dabar tarp 40 ir 50 metų, esate pasmerktoji karta. Praradę visą dešimtmetį, sukaupti pakankamai pinigų pensijų fonduose jau nespėsime. Negalim ir tikėtis, kad mūsų vaikų karta uždirbs tiek, kad jų įmokų „Sodrai“ užtektų mūsų sočiai senatvei. Nes tos kartos dėl mažo gimstamumo ir emigracijos kone perpus mažiau negu mūsų.
Neišsisuks ir investavusieji į nekilnojamąjį turtą, akcijas ar obligacijas. Kai valdžiai labai reikės pinigų, ji pasiims neklausus, įves dar kelis mokesčius ir išpurtys iki paskutinio cento. Lydima pritariančių minios šauksmų, kad taip jums, turčiams, ir reikia, o visi ką nors užgyvenusieji – vagys.
Tvari pensijų reforma įmanoma tik su viena sąlyga. Visuomenė turi susitarti, kad po jos bent kelis dešimtmečius niekas nekiš nagų prie pensijų sistemos, netaisys tariamų ar net tikrų jos klaidų ir netobulumų. Dabar gi net tos pačios valdančiosios partijos nariai skirtingai įsivaizduoja, kokių pakeitimų pensijų sistemai dar reikėtų. Tie, kas juos pakeis po 2020 m. Seimo rinkimų, vėl norės įgyvendinti savo vizijas. Sutarimo nėra, bet jo stygių kompensuoja didėjantis noras pasireikšti, kažką keisti vien dėl pasirodymo prieš rinkėjus.
Velniop tą pensijų reformą! Senatvėje užsiauginsiu dar ilgesnę žilą barzdą ir keliausiu prie Seimo pamojuoti lazda bei aprėkti politikų. Jei dabartiniams pensininkams tai padeda, gal padės ir tada. Juk stiklainio auksinių „nikolaškų“ po obelim neužkasiau. O jei ką ir užkasiau, tai negi manote, kad jums dabar prisipažinčiau.