Prieš metus Lietuva, Lenkija ir Latvija sėkmingai atrėmė pirmąją hibridinę ataką – Baltarusijos KGB ir Rusijos FSB suorganizuotą migrantų įsiveržimą. Kai Rusijos tankų kolonos pajudėjo į Ukrainą, beveik visiems, išskyrus kelių pabėgėlių teises ginančių humanitarinių organizacijų aktyvistus, tapo akivaizdu, kad tai tebuvo gerokai didesnio plano dalis. Apie tai, kaip migrantų krizę įveikusi Lietuva sugriovė gudrų Kremliaus planą, rašiau gegužę. O dabar jau galime įžiūrėti kitą dėlionės fragmentą – energetinę ataką, kuri, Vladimiro Putino aplinkos įsivaizdavimu, turėtų visoje Europoje sukelti Ukrainą remiančių vyriausybių griūtį ir atvesti į valdžią Kremliaus daug metų globotus populistus.
Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas šią savaitę pareiškė, kad Rusija netieks dujų Vokietijai dujotiekiu „Nord Stream“ tol, kol nebus panaikintos Vakarų įvestos sankcijos Rusijai. Taip prasidėjo lošimas atverstomis kortomis, nes subtilioms užuominoms Rusija jau nebeturi laiko – ukrainiečiai perėmė iniciatyvą visuose karo frontuose ir kelia savo vėliavą vis naujose išvaduotose gyvenvietėse.
Rusijos dujininkai iš „Gazprom“ socialiniuose tinkluose paleido klipą „Winter is Coming“ su sniego ir ledo sukaustytos Europos vaizdeliais, nufilmuotais Krasnojarske. O Kremliaus kontroliuojamų TV kanalų politrukai jau ne pirmą savaitę klykia, kad pergalę Rusijai dabar gali iškovoti tik „Generolas Žiema“. Tas pats, kuris XIX a. sutriuškino Napoleono armiją, o XX a. sustabdė prie Maskvos artėjančius vokiečius.
Kai pablogėjusią finansinę padėtį, pasak opozicinės partijos užsakytos apklausos, jaučia 72 proc. mūsų šalies gyventojų, apsimesti, kad nieko blogo nenutiko, valdžiai tiesiog nepavyks. Kaip ir įsivaizduoti, kad nekils nauja populizmo banga, dėl to pablogėjimo kaltinanti ne Putiną, o savus valdančiuosius.
„Buvome ir esame Europos Sąjungos sankcijų Rusijai politikos kūrimo architektai“, – teigia užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Tačiau tokia lyderystė turi ir savo kainą – atsakomybę už sankcijų pasekmes prieš rinkėjus. Ne tik tuos, kurie nuo kovo mėnesio aukojo pinigus Ukrainos kovą remiantiems fondams, priglaudė karo pabėgėlius ir yra pasiryžę ištverti brangymetį kaip neišvengiamą karo palydovą.
Kita Lietuvos dalis nuo pat 2020 m. vis dar negali susitaikyti su Seimo rinkimų rezultatais. Putinas toli, jam nuo mūsų prakeiksmų ausys nerausta, o Lietuvoje turime apsčiai politikų, kurie visas Rusijos energetinio karo prieš Vakarus pasekmes skubės ir jau skuba pasikinkyti į savo politinės kampanijos bričkelę: žiūrėkit, Vyriausybė nesugeba jūsų nuo infliacijos apginti, prie Sauliaus Skvernelio taip nebuvo, anas per pandemiją visiems pinigus dalijo.
Europoje visi politiniai ir visuomeniniai Kremliaus projektai gavo instrukcijas rengti protesto akcijas prieš aukštas elektros bei šildymo kainas. Ir nors naujausia „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad beveik 8 iš 10 Europos Sąjungos piliečių palaiko bloko sankcijas Rusijai dėl jos invazijos į Ukrainą, sunku prognozuoti, kiek savo asmeninės gerovės dėl to esame pasiryžę atsisakyti.
Energetinio karo specialiosios operacijos buvo sėkmingos, kai Rusija jas vykdė ne ultimatumų kalba, o tyliai, lėtai ir metodiškai. Nuo dujų ir naftos tarpininkų nubyrantys pinigai puikiai tiko nuodyti Europos valstybes korupcija, remti Kremliui palankius politikus ir kompromituoti jų oponentus. Putinas turėjo laiko sulaukti, kol baigsis bet kurio jo priešo kadencija, o tada užteks tik truputį paveikti rinkimus.
Tačiau dabar to laiko jam nebeliko – vakarietiškais ginklais sustiprintos Ukrainos ginkluotosios pajėgos perėjo į puolimą ne tik prie Chersono, bet ir rytinėje šalies dalyje. Jeigu dabar „Gazprom“ pradėtas šantažas nepasieks tikslo, tai kitais metais net ir labiausiai nuo rusiškų dujų priklausomos šalys, išskyrus Vengriją, bus nuo tos priklausomybės išsivadavusios.
Negana to, ketvirtadienį Ukrainos gynybos kontaktinės grupės susitikime amerikiečių karinių oro pajėgų bazėje Ramšteine įtvirtintas ilgalaikio Ukrainos rėmimo principas, o JAV valstybės sekretorius Antony'is Blinkenas pozuoja fotografams su šuniuku Patronu. Tai reiškia, kad priešą iš užimtų teritorijų Charkivo ir Chersono srityse vejantys ukrainiečiai nepristigs nei ginklų, nei amunicijos.
Kokių tikslų ir kokiomis priemonėmis Kremlius gali pasiekti Lietuvoje? Atvirų Putino draugų sąrašas mūsų šalyje apsiriboja laisvės atėmimo vietoje izoliuotu Algirdu Paleckiu ir negausiu buvusių jo bendražygių būreliu. Jie gal ir tinka Kremliaus kontroliuojamų TV kanalų propagandiniams siužetams iliustruoti, bet įniršusių minių į gatves neišves.
Todėl kliautis teks ne tokiais prognozuojamais, bet su Rusija tiesiogiai nesiejamais politikos paribių veikėjais. Net jeigu nepavyks suorganizuoti kažko panašaus į riaušes, tai protestai bent kuriam laikui išstums karo Ukrainoje aktualijas iš viešosios erdvės. O karas, kurio nerodo televizorius, didžiajai visuomenės daliai neegzistuoja.
Ką galime padaryti, kad Putinas bent jau Lietuvoje nepasiektų savo tikslų? Pirmiausia, neleisti sau ir kitiems užmiršti, kad mūsų šalyje nėra jokios energetinės krizės, o tik energetinis karas prieš mus bei visą Europą. Ir dažniau prisiminti frazę, kurią BBC pasakė Olena Zelenska: „Kai jūs pradedate skaičiuoti centus savo banko sąskaitoje ar kišenėje, mes darome tą patį ir skaičiuojame savo aukas.“
Nedrįsčiau teigti, kad Ingridos Šimonytės Vyriausybės šią savaitę pristatytas energijos taupymo ir gyventojų išlaidų padidėjimo kompensavimo planas yra tobulas ir nekritikuotinas, o opozicijos pasiūlymai – tik vulgarus populizmas. Bet lūkesčiai, kad valstybė gali visada ir viską kompensuoti, kol sugrįšime į sočius ir taikius laikus, buvusius prieš karą bei pandemiją, yra pasmerkti neišsipildyti.
Pasaulis pasikeitė negrįžtamai ir niekas negali numatyti, kokie išbandymai mus užklups artimiausiu metu.
Gal Putinas ryte atsibus blogos nuotaikos ir nuspręs, kad jau laikas sunaikinti pasaulį branduoliniu ginklu. O gal ką nors Vakarams visai netikėto nubalsuos Kinijos komunistų partijos suvažiavimas.
Geriausiu energijos taupymo simboliu, skatinančiu susimąstyti visus vartotojus, šiemet galėtų tapti Kalėdų eglučių įžiebimo perkėlimas iš lapkričio pabaigos į gruodžio vidurį ar net paskutinę savaitę prieš žiemos šventes. Visai atšaukti „Nacionalinį kalėdinių eglių apšvietimo čempionatą“, kaip feisbuke siūlo Romoje gyvenantis žurnalistas Paulius Jurkevičius, aš nerekomenduočiau – ryškios šviesos tamsiausiu metų laiku gelbsti nuo depresijos. Bet už šventinių fejerverkų kainą geriau nupirkime Ukrainos kariuomenei ką nors sprogstančio gerokai rimčiau.
